Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija

Veiklos aprašymas

Kernavės archeologinė vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas) – UNESCO Pasaulio paveldo objektas. Kernavės archeologinėje vietovėje saugomas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos ir istorijos vertybių. Vietovę administruoja Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija.

Kernavės kultūrinį rezervatą sudaro:

- rezervato teritorija (194,4 ha) su joje esančiais kultūros paveldo objektais (vertybėmis),

- specializuotas Archeologijos ir istorijos muziejus su rinkiniais ir ekspozicija. Muziejaus rinkiniuose saugoma virš 20 tūkst. radinių, sukauptų ilgamečių archeologinių tyrimų metu.

Pagrindinis Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos uždavinys – kultūrinio rezervato teritorijos ir buferinės apsaugos zonoje esančių archeologijos, istorijos vertybių tyrimas, saugojimas, muziejifikavimas ir populiarinimas. Rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, išskyrus darbus, kurie susiję su moksliniais tyrimais ir muziejifikavimu.

Rezervato teritorijoje lankymui atverta muziejinė ekspozicija po atviru dangumi, t.y. pagal archeologinių tyrimų medžiagą atkurtas XIII – XIV a. Kernavės viduramžių miesto fragmentas ir dviejų archeologinių vertybių rekonstrukcinės ekspozicijos – Brūkšniuotosios keramikos kultūros kapinyno (I tūkstm. pr. Kr.) ir seniausio Lietuvoje žinomo grįsto kelio fragmento (IV a.).

Rezervato teritorija (194,4 ha)

Į teritoriją patenka visas Pajautos slėnis su šalia stūksančiais penkiais piliakalniais bei dalis viršutinės Neries terasos, kurioje išsidėstęs šiandieninis Kernavės miestelis. Kernavės archeologinė vietovė – daugiasluoksnis priešistorinių vertybių kompleksas, gamtinių procesų (pasitraukusių ledynų) ir ilgalaikės žmogaus veiklos palikimas. Nuo 1979 m. vykstančių sistemingų archeologinių tyrimų dėka yra žinoma, kad pirmieji gyventojai teritorijoje įsikūrė dar 9-8 tūkstm. pr. Kr. Natūralus gamtinis kraštovaizdis žmogaus dalinai buvo keičiamas pritaikant jį patogesnei gyvensenai bei gynybiniams poreikiams tenkinti. Išlikę nepažeisti ar mažai pažeisti įvairių laikotarpių priešistorinių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai ir laidojimo paminklai aprėpia visas epochas nuo ankstyvojo epipaleolito iki ankstyvųjų viduramžių. Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, o 13a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, kurio gynybinis branduolys buvo piliakalniuose. Tyrimai parodė, kad Aukuro kalno piliakalnyje buvo kunigaikščio rezidencija, Mindaugo sosto, Lizdeikos, Kriveikiškio, Pilies kalno piliakalniai – tai priešpiliai, saugoję kunigaikščio pilį ir miestą.

Paskutinio ledynmečio suformuotas reljefas, vaizdingas Neries upės slėnis, žmogiškosios veiklos autentiški pėdsakai, penkių piliakalnių gynybinė sistema – tai integralaus, istoriškai susiklosčiusio ir mažai pakitusio iki šių dienų istorinio kraštovaizdžio pavyzdys.

Rezervato buferinės apsaugos zona (2554,2 ha)

Rezervato buferinės apsaugos zona nustatyta, siekiant kultūrinio rezervato teritoriją su joje esančiais paveldo objektais (vertybėmis) izoliuoti nuo neigiamo veiklos poveikio ir užtikrinti bendrąją ekologinę kultūrinio kraštovaizdžio pusiausvyrą.

daugiau...