Kardinolas Vincentas Sladkevičius, 2020 m. rugpjūčio 10 d. sueis lygiai šimtas metų, kai V. Sladkevičius gimė Guronyse, Kaišiadorių r. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje, neteko tėvo būdamas devynerių. Mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje, nuo 1932 m. Kaišiadorių gimnazijoje, bet paskui perėjo į katalikišką gimnaziją Kaišiadoryse. 1934 m. įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ją baigęs 1939 m. pradėjo mokytis Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1944 metų kovo 25 dieną. Pirmąsias šv. Mišias – primicijas aukojo Žaslių parapijos bažnyčioje 1944 metų balandžio 10 dieną. Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis konsekravo Vincentą Sladkevičių vyskupu 1957 metų gruodžio 25 dieną Birštono klebonijoje. Vyskupo pareigų sovietų valdžia eiti neleido. 1959 m. ištremtas į Nemunėlio Radviliškį (Biržų r.), kur išgyveno iki 1976 m. 1975 m. davė amžinuosius įžadus marijonų kongregacijoje. Nuo 1976 m. iki 1982 m. civilinės valdžios perkeltas gyveno Pabiržėje. 1988–1993 m. buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas. 1988 m. liepos 28 d. popiežiaus šv. Jono Pauliaus II pakeltas Šventosios Romos bažnyčios kardinolu. Kardinolas Sladkevičius buvo labai paprastas, kuklus, šventos dvasios kunigas ir atrodė, kad nebus jam lengva prisiderinti prie aukšto kardinolo posto ir garbės. 1989 m. Vincentas Sladkevičius paskirtas Kauno arkivyskupu. 1996 metais, laikydamasis bažnytinės teisės nuostatų, atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų ir nuo to laiko gyveno Kaune kaip emeritas. Mirė 2000 m. gegužės 28 d. Palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje. „Dangaus negalime pradėti nuo dangaus. Mes turime jį pradėti žemėje. Ko žemėje nepradėsi, to danguje neturėsi“ – sakydavo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Jo šūkis buvo „Padaryk man gerumo ženklu“ – tai atspindi jo ilgą ir prasmingą gyvenimą. Guronyse galima apsilankyti V. Sladkevičiaus tėviškėje ir Rožinio slėpinių parke, ten galima pasivaikščioti, nueiti į rekolekcijų namus bei apsilankyti koplyčioje.

Susiję objektai:

• Tėviškė Guronyse, koordinatės 54.840823, 24.566477
• Kardinolo mamos kapas Žasliuose. 54.861828, 24.592799
• Paminklas Kardinolui Vincentui Sladkevičiui. 54.86091, 24.457168

Palaimintasis Teofilius Matulionis, Ką žinome apie šį žmogų? Gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime. Arkivyskupas, žmonių gelbėtojas, kankinys bei palaimintasis... Mes gyvenantys Kaišiadoryse žinome, kad mūsų rajone jis buvo svarbus ir su giliais išgyvenimais žinomas žmogus. Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje yra Teofiliaus Matulionio koplyčia, kurioje vyksta mišios ir galima ateiti pasimelst, pabūti tyloje su savo mintimis bei išgyvenimais, čia šioje katedroje 1962 m. Teofiliaus Matulionio palaikai amžinajam poilsiui paguldyti Kaišiadorių katedros kriptoje. 2017 m. birželio 25 d. Teofilius Matulionis buvo paskelbtas palaimintuoju ir mūsų Kaišiadorių miesto aikštė pavadinta jo vardu. Šioje aikštėje, šalia Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros stovi paminklas arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, šio paminklo iniciatorius – Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis, o autorius – V. Žuklys, šį paminklą pastatė 1999 m. Kaišiadoryse ant galinės Algirdo Brazausko gimnazijos sienos yra nutapyta Teofiliaus Matulionio freska, šią freską nutapė Tadas Vincaitis ir pagalbininkės Justina Sendravičiūtė bei Lauryna Stankūnaitė 2018 m.

Susiję objektai:

• Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra, joje yra Teofiliaus Matulionio koplyčia. 54.860772, 24.457261
• Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paminklas. 54.860877, 24.457105
• Palaimintojo Teofiliaus Matulionio aikštė. 54.86136, 24.45641
• Palaimintojo Teofiliaus Matulionio freska. 54.861236, 24.455189
• Kaišiadorių vyskupijos kurija. 54.859379, 24.454698

Algirdas Brazauskas, gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Šis žmogus buvo pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas. Kaišiadorių mieste yra Brazauskų namas – muziejus, kuriame galima apsilankyti ir apžiūrėti visus išsaugotus šios šeimos daiktus, foto albumus ir susipažinti su šios šeimos gyvenimo istoriją, taip pat Kaišiadoryse yra Algirdo Brazausko gimnazija, šioje gimnazijoje kažkada pats Algirdas mokėsi iki 1951 m. Iki pat mirties buvęs Lietuvos prezidentas nepamiršdavo aplankyti mūsų miesto gimnazijos ir sudalyvauti didžiausiose mokyklos šventėse.

Susiję objektai:

• Brazauskų namas – muziejus. 54.860166, 24.462653
• Algirdo Brazausko gimnazija. 54.860527, 24.454093
• Algirdo Brazausko parkas. 54.860291, 24.453464

Oginskiai, tarp 1786 ir 1488 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Uogintų (tuomet – Oginty) dvarą skyrė valdyti Dymitrui Hlušonokui, Smolensko apylinkėse turėjusiam valdų, bet dėl Maskvos kunigaikštystės karo veiksmų turėjusiam pasitraukti iš savų žemių. Laikotarpyje tarp 1542 ir 1555 metų Hlušonokai jau ima save vadinti Oginskiais. XVII amžiuje giminės reikšmė tampa vis labiau pastebima. Kaišiadorių rajone Oginskiams priklausė Uogintų, Kruonio, Stoniavos ir Strėvininkų (dabar-Mūro Strėvininkai) dvarai. Nuo 1570 m. Oginskiai valdo Kruonį. 1583 m. Kruonio savininkas Bohdanas Oginskis nustatė dvaro ribas. Valdant Oginskiams XVII a. pradžioje dvare pastatyti puošnūs mūriniai renesanso rūmai su gražiomis, erdviomis salėmis ir kambariais, perdengtais kryžminiais skliautais su turtingu nerviūrų raštu, būdingu XVII a. pirmosios pusės architektūrai Lietuvoje. Apie 1610 m. pastatoma cerkvė: vienais duomenimis stačiatikių, kitais – unitų. Būtent nuo Bohdano Oginskio ir jo sūnaus Levo (abu palaidoti Kruonio bažnyčioje) ir prasidėjo giminės stiprėjimas ir jos reikšmė. Kruonis nukentėjo 1812 m. karo metu. Stipriai apgriauti ir vėliau neatstatyti dvaro rūmai (pilis), apniokota cerkvė. Šiuo metu piliavietė, vadinama Pilies griuvėsiais, yra archeologinis paminklas.

Susiję objektai:

• Uogintų ąžuolas. 54.856355, 24.320054
• Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės bažnyčia. 54.756254, 24.239035
• Kruonio dvaro liekanos. 54.755125, 24.234334
• Mūro Strėvininkų dvaro sodyba. 54.777582, 24.502001

Romeriai, mūsų rajone Romeriai apsigyvena XVII amžiuje, kai už Mato Riomerio ištekėjo Ašmenos (dabartinė Baltarusija) taurininko Aleksandro Kierdėjaus dukra Elena. Kierdėjai mūsų rajone valdė Vladikiškių (dvaro pastatas stovi dabartiniuose Stasiūnuose), Stoniavos ir Pavuolio dvarus. Minėtus dvarus Kierdėjūtė gavo kaip kraitį vestuvių metu, todėl mes jau kalbame apie Romerius ir jų dvarus. Matas Romeris buvo pirmasis iš Romerių giminės, įgijęs autoritetą ir pelnęs pripažinimą Trakų vaivadijoje. Jis buvo Trakų žemės teisėju, Trakų vėliavininku ir pagaliau tapo Trakų pakamariu (teismo vadovu). Mato tėvas Motiejus Romeris buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės artilerijos generolas. Būtent jis pradėjo Romerių liniją Lietuvoje. Romeriai valdė Vladikiškes iki 1926 m. Tais metais Kamilė Romerytė Vladikiškių dvarą su sodu ir trobomis (69 ha) pardavė Vladislovui ir Pranui Chatkevičiams už 83 tūkstančius litų, sumokant doleriais ir tokiu būdu Romerių giminė, Vladikiškių dvarą valdžiusi beveik 300 metų, neteko šios nuosavybės. Spėjama, kad išlikęs gyvenamasis namas statytas XVIII a. antroje pusėje ar XIX a. pradžioje. Apie dvaro interjerą kol kas jokių duomenų tyrinėtojams nepavyko rasti. Retkarčiais yra sutinkamos knygos su Vladikiškių dvaro bibliotekos ekslibriais: įrašas po karūna BIBLIOTEKA WŁADYKISKA. Tebestovi mūrinis tvartas ir svirnas, taip pat išliko dalis parko su tvenkiniu. Šiuo metu dvaro sodyba privati ir deja, apleista. Romeriai prisidėjo prie bažnyčios Kaišiadoryse pastatymo. Boleslovas Romeris, tuometinis Vladikiškių dvaro valdytojas maždaug du hektarus žemės bažnyčiai. Jei ne skirtoji žemė, bažnyčios apskritai galėjo nebūti.

Susiję objektai:

• Vladikiškių (Stasiūnų) dvaras. 54.841172, 24.470192
• Mažųjų Vladikiškių kapinės. 54.826459, 24.460954
• Stoniavos kapinės. 54.822413, 24.384229

Jonas Aistis, Jonas Aleksandravičius, geriau žinomas Aisčio vardu, gimė ir vaikystę praleido Rumšiškių apylinkėse. Gimė 1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse, netoli Rumšiškių, tuometinėje Kauno apskrityje. Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje. Jonas Aistis buvo populiariausias savo kartos poetas, tuometinis jaunimas mokėjo mintinai viską ką jis rašydavo. Slapyvardžių turėjo keletą, vienas įdomesnių yra KOSSU. Jautrios sielos poetas buvo linkęs įsimylėti, kad savo favoričių nepamirštų, iš jų vardų pirmų raidžių susikūrė slapyvardį, t.y. – Konstancija, Ona, Sara, Sonia ir Uršulė. Jo eilėse persipina liūdesys ir grožis, kūryba buvo mėgstama to laikmečio jaunimo tarpe, už eilėraščių rinkinį „Užgesę chimeros akys” 1937 m. gavo valstybinę premiją. Rumšiškių miestelyje esančiame Jono Aisčio muziejuje galima plačiau susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba. Prie muziejaus J.Aisčiui pastatytas paminklas. Poetas palaidotas Rumšiškių kapinėse. Vos už kelių kilometrų, Dovainonių kaime, galima aplankyti ir poeto gimtinę, susipažinti su šalia gyvenančiu Aisčio sūnėnu.

Susiję objektai:

• Jono Aisčio muziejus ir paminklas 54.866958, 24.221082
• J. Aisčio tėviškės sodybvietė Dovainonyse. 54.849694, 24.239889
• Jono Aisčio kapas. 54.8613, 24.200461

Leopoldas Godovskis, žymiausias žaslietis Leopoldas Godovskis – neeilinė asmenybė. Tai – muzikantas, kūrėjas, pedagogas. Amžininkai jį vadino Buda už fortepijono, Kairiosios rankos apaštalu, jo draugais buvo Čarlis Čaplinas, Albertas Einšteinas ir kitos įžymybės. Todėl keletas žodžių apie Leopoldą Godovskį. Gimė jis Žasliuose 1870 m. vasario 13 d. Žaslius šeima paliko, kai Leopoldui buvo vos pusantrų metų. Epidemijos metu mirė jo tėvas gydytojas. Šeima neteko maitintojo ir nusprendė ieškoti galimybių gyventi kitur. Apsigyveno Vilniuje. Vaikas buvo labai talentingas, nuo mažens grojo fortepijonu ir smuiku. Būdamas devynerių turėjo pirmąjį koncertinį turą po Rusiją ir Vokietiją. 1884 m. išvyko gastrolių į Šiaurės Ameriką. Pirmasis solinis koncertas įvyko Bostone tų pačių metų gruodžio 7 d. Trejus metus savo talentą ugdė pas kompozitorių Kamilį Sen-Sansą. 1890 m. įsikūrė Čikagoje, kur dirbo vietos konservatorijos fortepijono skyriaus direktoriumi. 1895 m. grįžo į Europą, kur daug gastroliavo, 1909-1914 m. vadovavo Vienos muzikos akademijos meistriškumo klasei. Kaip pianistas atlikėjas garsėjo virtuoziška grojimo technika, ypač garsėjo grojimo kaire ranka technika. Kūrybinį palikimą sudaro apie 400 kūrinių, keturiasdešimt iš jų - opusai fortepijonui. 1935 m. Leopoldas Godovskis atvyko į Vilnių, tuo metu buvusį Lenkijos sudėtyje. Iš čia jis tikėjosi atvykti į Žaslius aplankyti tėvo, kitų artimųjų kapų, susitikti su giminaičiais. Tačiau tarp Lenkijos ir Lietuvos tuomet buvo labai įtempti tarpvalstybiniai santykiai dėl Vilniaus, todėl L. Godovskiui aplankyti gimtųjų Žaslių taip ir nepavyko. Praėjus trims metams po nesėkmingo bandymo aplankyti gimtąją žemę kūrėjo gyvybė užgeso 1938 m. lapkričio 21 d. Niujorke.

Susiję objektai:

• Leopoldo Godovskio bareljefas. 54.864041, 24.589893

Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centras

Viktorija Kanapinskaitė ir Aurelijus Balčiūnas