Visais laikais žmonės stengėsi pačiais įvairiausiais būdais perduoti vieni kitiems sukauptą patirtį, mokyti vaikus to, ką žino patys. Noro perduoti pasekmė – pačios įvairiausios mokyklos. Kita vertus, žinių perdavimas tampa vis įvairesnis ir modernesnis, atsiranda poreikis patirtį perduoti ir susidarius ekstremalioms sąlygoms. Todėl ir kilo noras pasidomėti, kokių gi mokyklų be įprastų bendrojo lavinimo buvo mūsų rajone.

Žiežmariuose, buvusioje dvaro sodyboje veikė Žiežmarių žiemos žemės ūkio mokykla. Šiek tiek informacijos apie ją.

Mokyklos pradžia – XX a. trečiojo dešimtmečio pabaiga arba Tarpukario laikotarpis, kaip dabar dažnai tas laikas vadinamas. Tuometinė Lietuvos valdžia suprato, kad be išsilavinusių žmonių žemės ūkio pažanga sunkiai įmanoma. Todėl buvo pradėta aktyvi švietimo veikla. Žemės ūkio ministerija drauge Švietimo ministerija įsteigė mokyklose žemės ūkio klases. Jas baigė beveik 9000 klausytojų, bet tapo aišku, kad reikia stipresnio rengimo. Todėl ir buvo sukurtas Žiemos žemės ūkio mokyklų tinklas. Tuo metu Lietuvoje buvo atidaryta 14 tokių valstybinių mokyklų ir
trims privačioms mokykloms valstybė padėjo veikti. Jos veikė Žemės ūkio rūmų, pradėjusių savo darbą 1926 metais, iniciatyva.

Žiežmarių mokykla veikė 1929-1941 metais. Mokslas truko nuo lapkričio iki balandžio. Tai kaip tik tas laikotarpis ūkininkams, kurį galima skirti mokymuisi ar kvalifikacijos kėlimui. Už mokslą mokėti nereikėjo, o mokytis galėjo ir berniukai, ir mergaitės, sulaukę 17 metų ir mokantys rašyti. Mokymo programos vaikinams ir merginoms buvo skirtingos. Visiems buvo dėstomi žemės ūkio dalykai, tik merginoms jų kursas buvo trumpesnis, bei bendrieji dalykai. Tai ko mokėsi Žiemos žemės ūkio mokyklos moksleiviai? Visiems buvo dėstoma žemdirbystė, gyvulininkystė, paukštininkystė, ūkio organizavimas, žemės ūkio kooperacija, lietuvių kalba ir literatūra, kiti dalykai, o mergaitėms dar dėstė konservavimą, namų ūkio ruošą, siuvimą, skirtas dėmesys vaikų auklėjimui ir „dailiam elgesiui“. Iš viso dėstyta 12 dalykų. Pamokos vyko kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį. Kaip matome, mokymo dalykai buvo pakankamai įvairūs ir praktiški. Mokykloje buvo įrengtos klasės, turinčios vaizdinių priemonių, medžiagų praktiniams darbams atlikti, taipogi ir gaminių pavyzdžių. Nebuvo nuošalyje palikta ir praktika. Mokyklos tvartuose buvo prižiūrimi galvijai, kiaulės, avys, praktinius darbus atlikdavo Bulotų, Kaišiadorių, Stoniavos ar kituose dvaruose. Taip moksleiviai įgydavo veterinarinių ir zootechninių žinių. Svirnų aruoduose buvo vaisių, daržovių ir grūdų pavyzdžių. Praktinėms žinioms įtvirtinti lankydavo tolimesnius pavyzdinius ūkius. Mokykla turėjo bendrabutį, kuriame mokiniai gyveno nemokamai, tik patalynę turėjo atsivežti. Moksleivių žinioms ir įgūdžiams įvertinti buvo organizuojami konkursai. Taipogi moksleiviai turėdavo apginti tam tikrą darbą. Jei darbas buvo įvertinamas teigiamai, moksleiviui būdavo įteikiamas mokyklos baigimo pažymėjimas. Visoje Lietuvoje Žiemos žemės ūkio mokyklas iki Vokietijos – Sovietų Sąjungos pasaulinio karo baigė 3463 moksleiviai. Deja, nepavyko rasti duomenų, kiek moksleivių baigė. Žiežmarių žiemos žemės ūkio mokyklą. Žinoma, kad buvo rengiami baigusiųjų mokyklą susitikimai. Apie vieną tokių susirinkimų, pavadintą suvažiavimu, buvo rašyta ir „Ūkininko patarėjo“ skelbimų skiltyje. Tai – 1935 m. liepos 11 d. numeris. Jame yra tokio turinio skelbimas: “BAIGUSIŲ ŽIEŽMARIŲ ŽEMĖS ŪKIO MOKYKLĄ IR NAMŲ RUOŠOS KURSUS MOKINIU ŽINIAI Pranešu, kad š. m. liepos mėn. 25 d., Žiežmarių ž. ūkio mokyklos patalpose šaukiamas baigusių šešių laidų mokinių ir namų ruošos kursus baigusių kursančių suvažiavimas. Prašau visus suvažiavime dalyvauti. Agr. J. Sabas Mokyklos vedėjas”. Iš skelbimo mes sužinome ne tik apie numatomą renginį, bet ir apie tai, kad mokyklai tuo metu vadovauja agronomas Jonas Sabas. Ir galime daryti išvadą, kad tokių susitikimų metu buvę moksleiviai dalindavosi sukaupta patirtimi, prisimindavo mokyklą. Tai prisidėjo prie žemės ūkio vystymo visame krašte. Dabar persikelkime į Kaišiadoris. Maždaug tuo metu, kai Žiežmariuose veikė Žiemos žemės ūkio mokykla, Kaišiadoryse veikė Stalių amato mokykla. Jos pastatas buvo šalia geležinkelio stoties pastato šalia dabartinio 1 perono, prie kurio sustoja keleiviniai traukiniai vykstantys į Klaipėdą ar grįžtantys iš jos. Pirminė pastato paskirtis - geležinkelio stotis. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Kaišiadoryse XIX a. buvo pastatyti dveji geležinkelio stočių pastatai. Didesnis, kuris dabar stovi, buvo skirtas aptarnauti traukiniams Kauno kryptimi. O tas pastatas, kuriame veikė Staliaus amato mokykla, buvo skirtas aptarnauti Liepojos krypčiai. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę antrasis pastatas kaip geležinkelio stotis tapo nereikalingas. Todėl buvo svarstomas jo panaudojimo klausimas. 1926 m. tame pastate pradėjo savo veiklą Kaišiadorių valstybinė stalių amato mokykla. Patalpos mokymui nebuvo visiškai tinkamos – klasės buvo pereinamos, nedidelio ploto. Tačiau prie daug ko galima priprasti, svarbu, kad noro būtų. Mokymui skirtos staklės, staliaus stalai buvo nupirkti Vokietijoje, įrengtos klasės teoriniams užsiėmimams. Mokykla pradėjo darbą. Mokslas joje trukdavo ketverius metus. Mokslo metai kainavo 25 litus. Didžioji dalis besimokančiųjų nuo mokesčio buvo atleisti, nes jų šeimos buvo nepasiturinčios. Dauguma mokinių buvo iš Kaišiadorių ir aplinkinių kaimų. Besimokančių buvo iš Stakliškių ir Jiezno. Tiems laikams nuo Kaišiadorių tai buvo nemenkas atstumas. Į mokyklą buvo priimami pradines mokyklas baigę paaugliai. Mokslas truko ketverius metus. Klasėje mokslą pradėdavo 20 mokinių. Pati mokykla stengėsi priimti kiek galima daugiau, nes norinčių mokytis buvo pakankamai, o per ketverius metus iš pradėjusių mokslus likdavo nuo 11 iki 15 mokinių. Baigusiems mokyklą buvo įteikiami staliaus amato ir progimnazijos pažymėjimai. Mat, mokslas buvo organizuotas taip, kad iš ryto mokėsi profesinių staliaus dalykų, o po pietų progimnazijoje – bendrojo lavinimo dalykų, kuriuos dėstė progimnazijos mokytojai. Iki Antrojo pasaulinio karo mokykloje mokėsi apie 300 mokinių. Mokyklos fasadas buvo papuoštas Vyčiu ir iš medinių raidžių pagamintu šūkiu „Gyvuok Lietuva su Vilnium!“ Tam laikotarpiui tai buvo visiškai suprantamas šūkis, nes Lietuvoje per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo susitaikyta dėl Vilniaus prijungimo prie Lenkijos. Dar vienas mokyklos gaminys buvo susijęs su siekiu susigrąžinti Vilnių: į Vievio pusę per geležinkelį padarė vartus su užrašu „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Įdomu tai, kad moksleiviai galėdavo savo gaminius parduoti ir taip uždirbti pinigų. Tokia materialinė pagalba buvo labai svarbi. Reikalas tas, kad mokykla neturėjo bendrabučio, todėl už nuomojamą būstą reikėjo, kita vertus, kaip buvo minėta, dalis moksleivių buvo iš nepasiturinčių šeimų. Iš žinomų žmonių dirbusių Staliaus amato mokykloje reikia paminėti rašytojo Antano Škėmos tėvą Algirdą, dėsčiusį staliaus amatą ir buvusį vieną žinomiausių tarpukario Lietuvos futbolininkų. Jis atstovavo LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga) Kaunas klubą, 1925-1928 m. žaidė už Lietuvos rinktinę. Braižybą dėstė Antanas Kučas, būsimasis žinomas grafikas, Lietuvos dailės instituto profesorius, vienas iš dailininko grafiko Stasio Krasausko mokytojų. Mokytojas tuo metu dirbo ir Staliaus amato mokykloje, ir gimnazijoje. 1938 m. mokykla buvo reorganizuota. Staliaus specialybė su besimokančiaisiais buvo perkelta į Alytų, o Kaišiadoryse liko statybos amatai. 1944 m. liepos mėnesį karo veiksmų metu pastatas sudegė. Apie jį primena tik likusios senos nuotraukos.

Dar viena kiek neįprasta mokykla Kaišiadoryse gyvavo 21 metus. Tai – Dviklasė geležinkelininkų mokykla. Jos neįprastumas tas, kad dviklasėje mokykloje reikėjo mokytis ...
penkerius metus. Labai jau ilgos buvo tos dvi klasės... Mokyklos pradžia – 1896 metų spalio 11 d. Mokyklos pastatas stovėjo netoliese dabartinių Socialinių paslaugų centro nakvynės namų, Geležinkeliečių take. Ši mokykla buvo viena iš trylikos tokių mokyklų, įkurtų Liepojos-Romnų geležinkelio bendrovės ir skirta tik šios linijos geležinkeliečių vaikams. Kad tokia mokykla pradėjo veikti Kaišiadoryse – visiškai logiškas tuometinės geležinkelio linijos Liepoja-Romnai vadovybės sprendimas. Mūsų miestas tuo metu buvo augantis geležinkelio mazgas, nemažai gyventojų dirbo geležinkelyje, geležinkelis plėtojosi, todėl buvo reikalingi tą „ūkį“ išmanantys specialistai. Kita tokia mokykla Lietuvos teritorijoje buvo įsteigta 1887 m. Radviliškyje. Reikėtų paminėti ir tai, kad stambesniuose šios linijos miestuose buvo įsteigtos septynios aukštesnio lygio technikos mokyklos, kurios jau išleisdavo diplomuotus specialistus geležinkeliečius. Tai buvo mechanikai, tiltų statytojai, kiti specialistai. Įdomu ir tai, kad Liepojos-Romnų geležinkelio linijos pavyzdžiu pasekė ir kitos Rusijos imperijoje buvusios linijos bei pati valstybė, ėmusi organizuoti profesinį geležinkeliečių mokymą. Informacijos apie mokyklos veiklą labai nedaug. Yra publikuoti buvusių mokinių Jadvygos Laurinavičiūtės ir Jurgio Žitkaus bei buvusio mokytojo Nikitos Astachovo, paskutinio mokyklos mokytojo, aplankiusio Kaišiadoris dar 1947 metais, atsiminimai. Juos paskelbė mūsų krašto istorijos tyrinėtojas Jonas Laurinavičius. Žinių apie Dviklasę geležinkeliečių mokyklą pateikia ir Kaišiadorių muziejus savo svetainėje. Šiek tiek informacijos apie šių mokyklų veiklą galima rasti Rusijos bei Baltarusijos internetinėse svetainėse, kuriose yra teikiama informacija apie Liepojos-Romnų geležinkelio linijos istoriją. Gaila, kad toji informacija pakankamai bendra, net jei kalbama apie konkrečią mokyklą. Todėl, ko gero, galima daryti išvadą, kad šių mokyklų veiklos istorijai nebuvo skirta pakankamai dėmesio, mokyklų dokumentai nebuvo išsaugoti arba išsaugoti tik fragmentiškai.

Taigi, šiek tiek apie Kaišiadorių dviklasės geležinkeliečių mokyklos veiklą. Geležinkeliečių vaikai už mokslą šioje mokykloje nemokėjo, bet ne geležinkeliečių vaikų paprastai nepriimdavo. Jei išimtis dėl kokių nors aplinkybių būdavo padaroma, už mokslą tekdavo mokėti. Visi mokomieji dalykai buvo dėstomi rusų kalba, išskyrus tikybą, kurią lietuvių kalba dėstė Žaslių arba Žiežmarių kunigai, nes Kaišiadoryse tuo metu parapijos nebuvo. Įkūrus parapiją tikybą pastoviai nuo 1911 metų dėstė kunigas Alfonsas Varnas. Vienintelis mokytojas, mokėjęs lietuvių kalbą, buvo Osipas Senko, dėstęs rusų kalbą ir dirbęs bibliotekininku. Kaip jau buvo minėta, nors mokykla buvo dviklasė, bet mokslas truko penkerius metus. Pagal trukmę pirmoji klasė buvo ilgesnė – ją sudarė trys skyriai, o antrąją klasę – du skyriai. Pirmojoje klasėje buvo trimetis pradžios mokyklos kursas, o antrojoje klasėje buvo mokoma dalykine sistema. Mokykloje berniukai ir mergaitės mokėsi kartu. Mokyklos veiklos tikslas buvo taip paruošti mokinius, kad jie galėtų stoti į geležinkeliečių technines mokyklas. Iš to galima daryti išvadą, kad Liepojos-Romnų geležinkelio linijos vadovybė labai tikslingai ir sistemiškai organizavo mokymą, norėdama parengti kadrus darbui būtent šioje linijoje. Mokiniai buvo mokomi įvairių dalykų, kurie būtų naudingi toliau mokantis geležinkelio specialybių. Todėl mokykloje dėstė fiziką, geografiją, geometriją, braižybą, piešimą. Tai pat buvo dėstoma rusų kalba ir literatūra, gimnastika. Didelis dėmesys buvo skiriamas Rusijos istorijos kursui. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse tris kartus per savaitę vyko karinis mokymas.
Įdomu tai, kad nemokė jokios užsienio kalbos. Tikrai ne visi mokiniai, baigę šią mokyklą pasirinko geležinkeliečio kelią ir toliau mokėsi vienokios ar kitokios geležinkeliui reikalingos specialybės. Kai kurie, pasimokę kitų dalykų, stodavo į gimnazijas, baigdavo kitas mokyklas. Tikras nuoseklaus mokymosi ir specialybės pasirinkimo pavyzdys – Mykolas Žitkus. Baigęs Kaišiadorių mokyklą mokėsi Vilniaus technikos mokykloje, dirbo geležinkelio ruožo viršininko padėjėju šiaurės rytų Kinijos miete Charbine, kurio geležinkelio mazgą 1898 metais įkūrė rusai. Grįžęs į Lietuvą dirbo apskrities inžinieriumi. Mokyklos veiklos pabaiga – 1915 metai. Tais metais vokiečiai okupavo Lietuvą, tuo pačiu ir Kaišiadoris. Kad vokiečių gurguolėms per Kaišiadoris būtų lengviau keliauti, po geležinkelio tiltu suklojo kelio dalį iš Dviklasės geležinkeliečių mokyklos bibliotekos knygų... Manoma, kad Kaišiadorių dviklasę geležinkeliečių mokyklą baigė apie 150 moksleivių.

Aurelijus Balčiūnas
Turizmo ir verslo informacijos centro
turizmo vadybininkas

Naudoti informacijos šaltiniai
Atsimenantys Kaišiadorys. Kaišiadorių muziejus, 2007.
Juozas Briliauskas, Gediminas Tamošiūnas. Žiežmariai. Kaišiadorių etninės kultūros centras, 1998.
Nijolė Adukonienė. Kaišiadorietiška virtuvė. Kaišiadorių muziejus, 2019.
Olijardas Lukoševičius. Senųjų Žiežmarių albumas. Kaišiadorių muziejus, 2016.
Olijardas Lukoševičius. Kaip žiežmariečiai savivaldos norėjo ir kiti istoriški nutikimai, Vilnius,
2019.
Gediminas Kalinauskas Lietuvos futbolo raida (1905-2018), http://lff.lt/files/documents/
http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/
https://zur.lt/
https://www.epaveldas.lt/recordText/LNB/LNB00000078/Liep.11.pdf?exId=85221&seqNr=1
http://rr.aroundspb.ru/1896_Libavo_Romenskaja_zd.pdf
https://www.rw.by/corporate/press_center/reportings_interview_article/2012/05/chemu_i_kak_uchil
is_v_xix_veke/