Lankytinos vietos



Žagarės atodanga

Joniškio r.
Žagarės apylinkėse po nestora dirvožemio danga slūgso nuosėdinės uolienos – dolomito sluoksniai. Jie sudaro paleozoinės eros, devono periodo, Žagarės svitos sluoksnius, kurie susiformavo apie 360 milijonų metų, šiltos druskingos jūros dugne. Ši uoliena turi nelygų paviršių ir slūgso 2-45 m gylyje (Žagarėje 0,3-6 m gylyje, apie 12 m storio), taip negiliai tik Š. Lietuvoje. Iš paviršiaus pridengta moreniniu priemoliu (riedulių, smėlio ir molio mišinys, iškritęs ištirpus ledui) ir vietom smėliu bei žvyru suklotais ledo tirpimo vandenų, t.y. nuosėdomis, paliktomis maždaug prieš 13000 metų, vėliausiai iš Lietuvos besitraukiančio ledyno. Uolienų sluoksniai gerai matyti Švėtės krantuose, dugne ir buvusiame dolomitų karjere. Žagarės dolomitų telkinio 2,5-3,5 m aukščio ir apie 200 m ilgio karjero sienelės 1964 m. paskelbtos valstybės saugomu gamtos paminklu, nuo 2002 m. geologinis gamtos paveldo objektas.
Žagarės atodangos aplinka (kaip dolomito telkinys) žinoma nuo XIX a. Iš atodangų aprašymų, randamų K. Grevinsko (1861 m.), E. Tolio (1892 m.), J. Dalinkevičiaus (nuo 1926 m.), M. Kaveckio (1931 m.) skelbtuose darbuose. 1950 metais čia telkinį išžvalgė ir 1953, 1960 papildomai tyrinėjo Lietuvos geologinė-žvalgybinė ekspedicija, nustačiusi, kad šių vietų dolomitas tinkamas naudoti kalkėms degti ir kelių statybai. Karjere dolomitas buvo kasamas rankiniu būdu dar prieš Antrąjį pasaulinį karą (kalkėms degti), vėliau – kalkėms degti ir kaip skalda kelių statybai. Jo eksploatavimas nutrauktas nuo 1964 metų. Senosios Žagarės bažnyčia ir ją juosianti tvora yra sumūryta iš dolomito.