Lankytinos vietos



Žagarės dvaro parkas

Joniškio r.
Dvaro parkas sudarytas iš senosios ir naujosios dalių; bendras plotas – 63 ha. Teritorija buvo uždara, ją juosė aukšta medinė tvora mūro cokoliu. Senoji, arba vakarinė dalis, aplinkui rūmus įkurta Zubovų XIX a. pirmoje pusėje. G. Naryškino laikais parku naudojosi tik jo šeima, giminės ir svečiai. Į parką buvo patenkama per tris įvažiavimus, prie kiekvieno iš jų stovėjo po sargo namelį. „Anglišką” parko pobūdį pabrėžė stilingi pastatai. Abipus žirgyno komplekso iškasti ovalūs tvenkiniai.
Parkas sudarytas iš dviejų dalių. Vakarinė parko dalis, esanti prie rūmų, suformuota Zubovų laikais – XIX a. I pusėje. Prie pietinio fasado buvo esplanada – terasos, takai, gėlynai, apskritas baseinėlis su fontanu. Prie rūmų privažiuojama iš šono, pasukus iš kelio Žagarė–Joniškis. Parką plečiant kelias atsidūrė parko centre. Naryškino nurodymu nutiestas apvažiavimas, kelias per parką uždarytas.
Naujoji parko dalis suformuota 1898–1900 m. pagal G. F. F. Kuphaldto projektą. Jis lygiame dirbamos žemės lauke įrengė anglišką peizažinį parką. Medynai naujajame parke išdėstyti didelėmis grupėmis, erdvės čia didelės, perspektyvos gilios, daugiaplanės. Apie trečdalis augalų – spygliuočiai. Parko kompozicijos vientisumui pakenkė teritorijos dalijimai. 1928 m. dalis parko paversta sodu; 4-ajame dešimtmetyje nutiesta naujų takų, pakoreguotas parko suplanavimas, įvesta naujų želdinių.
Žagarės parkui iškilus XIX a. pabaigoje kraštovaizdžio architektas ir dendrologas Rygos parkų ir sodų direktorius G. F. F. Kuphaldtas buvo parinkęs unikalų dendrofloros asortimentą ir nepriekaištingą augalų ekspoziciją. Dideliame parko plote tų pačių rūšių augalai išdėstyti įvairiai – pavieniui, grupelėmis ir grupėmis. Tokie želdynai ilgai išlieka; ne taip juntamos spragos, sunykus kai kuriems augalams. Augalijos įvairove Žagarės parkas nusileido tik Palangos parkui. Pagal G. F. F. Kuphaldto projektą buvo pasodinta daugiau negu 200 želdinių rūšių. Iš spygliuočių medžių gausiausiai įveisti europiniai maumedžiai, kurių per 200 pasodinti keturiomis grupėmis abipus Žagarės–Joniškio kelio, taip pat keliose vietose pavieniui ar grupelėmis. Šalia parke gausiai augančių paprastųjų eglių nemažai įveista ir baltųjų (kanadinių). Puikiai atrodo juodosios pušys. Prasčiau sunkokoje dirvoje auga taip pat dešimtimis sodintos veimutinės pušys.
Dauguma Žagarės parko medžių – atvežtinių ir savaime augančių – pasodinti tiksliai pagal projektą buvusiose dirbamose žemėse, tik vėlesniais nepriežiūros metais tarp jų įsiterpė savaiminukų. Po Pirmojo pasaulinio karo Žagarei praradus prekybinę ir kitą svarbą bei savininkų dėmesį, parko nepajėgta tinkamai prižiūrėti. 1924 m. dalis Žagarės parko perėjo miesto žinion ir palaipsniui tapo miesto parku. Taip ilgą laiką Žagarės parkas, paprastiems žmonėms buvęs „uždraustąja žeme“, tapo atviras visuomenei.
Nepaisant pertvarkymų ir gamtos negandų Žagarės dvaro parkas iki šiol išlieka vienu didžiausiu ir įdomiausiu, visuomenės mėgstamu ir lankomu Lietuvos parku. Pažintinis dendrologinis takas ir kita informacinė medžiaga įgalina geriau pažinti Žagarės parko dendrofloros įvairovę. Pažintinio tako maršruto ilgis 2km., įrengta 15 medžių stebėjimo stotelių.