Naująją Žagarę buvusių caro favoritų Naryškinų dvaro ir parko ansamblis garsino ilgą laiką. XVIII a. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina II, užgrobusi Lietuvą, daugumą Šiaulių ekonomijos dvarų, taip pat ir Naująją Žagarę, padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui. Išlikęs Zubovų valdymo laikotarpio (1836 m.) inventorius liudija, jog Žagarės dvaro rūmai tada buvo mediniai, su akmenų pamatu. 1865 m. inventoriuje jau minimas mūrinis dviejų aukštų su dviem fligeliais rūmų pastatas, vaisių sodas prie jo bei mūrinis namas su oranžerija ir rūsiu. 1864–1867 m. buvo taisomas rūmų skardinis stogas, krosnys, durys. Tikslesnių duomenų apie statybos pradžią tyrinėtojams kol kas nepavyko rasti, tačiau labai abejotina, ar mūrinių rūmų statybą galėjo pradėti Platonas Zubovas. XIX a. viduryje šis turtas atiteko caro malonę Peterburge praradusiems Naryškinams, kurie perstatė ir išplėtė Zubovų dvarą, pavertė jį prašmatnia angliško stiliaus rezidencija. Dvaro ansamblis galutinai suformuotas XIX a. pabaigoje. Jis išsidėstęs šiaurrytiniame miestelio pakraštyje, kertamame Žagarės–Joniškio kelio. Lygiame reljefe skleidžiasi kelios pastatų grupės: parko apsupti rezidenciniai rūmai, netoli jų – žirgyno kompleksas, atokiau šiaurės kryptimi – ūkiniai trobesiai, malūnas, dvaro darbininkų namai. 1914 – 1915 m. vokiečiai išsivežė daug dvaro gėrybių bei istorinių vertybių, o rūmai buvo apgadinti. Tarpukario Lietuvoje dvaro žemės buvo išdalintos savanoriams bei dvaro darbininkams. Naryškinai įpėdinių nebeturėjo, išvyko į Angliją, o dvarą iki 1940 m. valdė jų įgaliotinis. 1940 m. čia mokslo metus pradėjo vidurinė mokykla.
Rūmai pastatyti tarp 1840 ir 1860 metų, nes 1865 m. inventoriuje jau minimas dviejų aukštų su dviem fligeliais „ponų namas” (šeimininkų rezidencija). Inventoriuje pateiktas apibūdinimas atitinka dabartinį dviaukštį mūrinį U raidės plano pastatą, fasadu orientuotą į rytus. Tačiau dviaukštė yra tik centrinė dalis (pagrindinis rizalitas), o šoninės dalys (fligeliai) – vieno aukšto su mansardomis. Sprendžiant iš stilistinių formų, XIX a. pabaigoje buvo pertvarkytas mansardinis aukštas, šiek tiek pailginti fligeliai kiemo pusėje, įrengti nauji įėjimai.
Gali būti, jog griežtą, lakonišką klasicizmo variantą fundatoriai pasirinko sekdami Anglijos architektūra, kurioje tuo metu buvo populiari klasikos atgaivinimo (vadinamoji Greek Revival arba Clasic School) kryptis. Architektūros istorikas V. Levandauskas Žagarės rūmus laiko nuosekliausiu klasicistinių formų pavyzdžiu Lietuvos architektūros istorijoje.
Žagarės rūmai kompaktiški, pusiau uždaro plano. Dviaukštis rizalitas užbaigtas trikampiu frontonu, kurio timpane puikuojasi Naryškinų herbas. Sienos plokštumą skaido rustika, piliastrai, tiesūs langų sandrikai. Keturkampiai prieangio stulpai laiko balkoną, apjuostą baliustrada, kurią anksčiau puošė dekoratyvinės vazos. Rizalito žemutinio tarpsnio dalijamasis karnizas sutampa su vienaukščių pastato dalių (fligelių) vainikuojančio karnizo linija. Vienaukštėse dalyse akcentuotos mansardos, kurių stoglangiai puošti piliastrėliais ir trikampiais sandrikais. Rūmų stogai nuolaidūs, dengti skarda. Fasadus pagyvina medžio elementai – dvivėrės durys su augaliniais bei kriauklių drožiniais, tekintos langų rėmų kolonėlės.
Pagrindinis įėjimas į pastatą – rytų pusėje. Per prieangį patenkama į vestibiulį ir ašyje esančius laiptus. Rūmuose yra net ketveri laiptai; greta paradinių – sraigtiniai, kuriais galima užkopti į apžvalgos aikštelę, įrengtą ant rizalito stogo. Vidaus planas koridorinis, tačiau dauguma paradinių patalpų sujungtos (pereinamos). Vestibiulio dešinėje būta 52 kv.m. dydžio valgomojo salės; už jos – biliardinė (kampinė patalpa), toliau – 63 kv.m. svetainė su išėjimu į neišlikusią plačią kampinę terasą. Terasos baliustradą puošė vazos su gėlėmis ir keturios antikinių skulptūrų imitacijos. Antrame aukšte buvo svečių ir medžioklės kambariai. Patalpose stovėjo baltų koklių krosnys su karnizais, salėse – židiniai. Gausus medžio naudojimas rūmų vidaus apdailai nėra būdingas klasicizmo architektūrai. Jis veikiau liudija apie sąsajas su Naryškinų pamėgtu „anglišku stiliumi”.
Žirgyno, maniežo ir ratinės kompleksas. Labai ryškus dvaro sodybos akcentas yra žirgyno, maniežo ir ratinės kompleksas. Jis pastatytas apie 1895–1900m., kai buvo plečiamas parkas. Žirgynas, maniežas ir ratinė (karietinė) statyti iš geros kokybės medžiagų, pabrėžiant jų spalvą bei faktūras. Cokoliai sumūryti iš tašytų akmenų, sienos – iš raudonų plytų, stogai dengti kalnų šiferio plokštelėmis. Pastatų išorė primena anglų gotikos stilių, sekimą, kuris vadinamas Gothic Revival kryptimi. Ši kryptis XIX a. plito visoje Europoje.
Siaura, pailga arklidė skaidoma tankiai išdėstytais dvipakopiais kontraforsais. Tarp jų – smulkiomis padalomis sudalinti segmentinių sąramų langai, kai kurie su anglų neogotikai būdingais (vadinamaisiais tiudoriškais) sandrikais. Korpuso viduryje iškeltos simetriškos dviaukštės iškyšos, skirtos pagalbinėms patalpoms. Vientisą arklidės vidaus erdvę dalija dvi eilės medinių stulpų. Jie ne tik remia perdangos sijas, bet ir laiko gardų tvoreles. Pastarosios yra lieto ketaus, pagamintos 1870 m. Londone, „Iron Works” gamykloje, kaip ir emaliuoti arklių šėrimo loveliai. Arklidės vidaus sienos seniau buvo išklotos melsvomis glazūruotomis plytelėmis. Grindys iš labai patvaraus klinkerio plytų nesusidėvėjo iki šiol. Tebėra ir pirminė vandentiekio bei kanalizacijos įranga. Kairiajame rizalite, balninės patalpoje, sumontuoti lieto ketaus sraigtiniai laiptai, taip pat atvežti iš Anglijos. Prie šiaurinio pastato galo stovi namelis, kuris buvo skirtas arklidžių sargui, bet vėliau paverstas ūkiniu trobesiu. Kaip ir stambieji komplekso pastatai, jis turi tašytų akmenų cokolį, raudonų plytų sienas, čerpių stogą bei segmentinių sąramų langus, paryškintus sandrikais.
Buvęs ratinės pastatas pritaikytas arklidei – vientisoje, tik medinių stulpų eilėmis perskirtoje erdvėje įrengti gardai, galerijos pusėje išmūryti treji vartai. Bendroje kompozicijoje ratinė akcentuota grakščiu konusiniu bokšteliu su vėtrunge, iškeltu virš dvišlaičio stogo. Pietinis stogo šlaitas kartu dengia ir plačią galeriją. Gegnės remiasi į keturkampius medinius stulpus, sutvirtintus spyriais. Ratinės vartuose padarytos varčios žmonėms įeiti.
Maniežas platus (plano matmenys 60×25 m), originali klijuotų medinių santvarų su lenktais spyriais konstrukcija dengia erdvę be jokių papildomų atramų. Maniežo patalpa šviesi, prie įėjimo išdėstytos tribūnos žiūrovams ir buvusi Naryškino ložė (atkurta netiksliai). Monolitišką statinio tūrį ritmingai skaido pakopiniai kontraforsai ir tokiais pat intervalais išrikiuoti stoglangiai. Bendrą vaizdą pagyvina dekoratyvūs vėdinimo bokšteliai virš kraigo ir smailūs prieangių stogeliai.
Angliškų kotedžų tipo pastatai. Dvaro sodybos pirminį kompleksą sudarė – rūmai, ledainė, pietų sargo namas, 4 gyvenamieji namai, arklidė, ratinė, maniežas, sandėlis, arklininko namas, sodininko namas, aludarių namas, vėjo malūnas, šėriko namas, šiaurės rytų sargo namas, rytų sargo namas. Dvaro sodybos architektūra: rūmai – vėlyvojo klasicizmo stiliaus, žirgyno pastatų kompleksas – istorizmo laikotarpio neogotikinių formų, likę pastatai – istorizmo laikotarpio angliškų kotedžų tipas. Visi statiniai džiugina akį grožiu, lengvumu, kokybe, išdėstymu. Visi ansamblio pastatai orientuoti pietvakarių – šiaurės rytų ir šiaurės vakarų – pietryčių kryptimis, išskyrus sodininko namą. Visi pastatai išlikę iki šių dienų, neišlikusi tik Šv. Georgijaus vardo cerkvė pietvakarinėje dvaro sodybos dalyje.
Žagarės vėjo malūnas. Egzotišku parko elementu yra tapęs seniausias dvaro statinys – olandiškas („kepurinis”) vėjo malūnas. Jis yra kūginio tūrio, su apėjimo galerija cokolinėje dalyje, mūrytas iš lauko akmenų. Manoma, kad tai seniausias malūnas Lietuvoje, vertingas liaudies architektūros statinys, savo proporcijomis papildantis dvaro pastatų ansamblį. Malūnas minimas nuo 1780 m., veikė iki 1914 m.; XX a. viduryje stovėjo be stogo, sparnų, vidaus įrengimų.
Dvarininkų Naryškinų iniciatyva XIX a. pabaigoje sukurtas Žagarės ansamblis yra unikalus angliško stiliaus apraiškų įvairove. Čia peizažinio pobūdžio parkas, kotedžų stiliaus nameliai, neogotiški žirgyno statiniai, griežto klasikinio stiliaus rūmai. Kituose Lietuvos dvaruose panašių Anglijos architektūros formų derinių nepasitaiko.
