Lankytinos vietos



Alkos alkakalnis

Kretingos r.
 Alkos alkakalnis stūkso Erlos ir Alkupio santakoje. Tai ledynmečiu suformuota didžiulė kalva, kurios pietinė dalis vadinama Alkos kalnu. Padavimai pasakoja, kad kalnas senų senovėje buvęs sala, apsupta ežero, kuris vėliau užako ir pavirto pieva. Pasak kitų – kalną supylę švedai, kurie čia apsigyveno ir plėšikavo. Aiškinama, jog Alkos vardas atsiradęs dėl to, kad čia bausmei palikdavo be maisto alkti žmones. Kiti padavimai vardą sieja su priešistoriniais laikais ant kalvos veikusia pagoniška šventykla – alka.
    Padavimai pasakoja, kad ant alkakalnio, po storu ąžuolu ant aukuro akmens degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o tarp senų ąžuolų įrengtame būste gyveno žynys. Šventykla buvusi skirta žalčių dievui Pilvyčiui, o joje laikomus žalčius vaidilutės maitino Salanto slėnyje esančiame Gaidžio kalne. Esą, čia buvo aukojami ir žmonės, o Alkos kalno vaidilutės paskutinės Lietuvoje buvo priverstos užgesinti amžinąją ugnį. Vyskupas M. Valančius mini, kad šventyklą ant Alkos kalno žemaičiai buvo atnaujinę XVI a. pab. – XVII a. pr. Vėliau Salantų apylinkės jaunimas čia švęsdavo Jonines, ant aukuro akmens degino laužus.

    Alkakalnio papėdėje, dauboje guli akmuo su dubeniu. Manoma, kad tai šventyklos aukuras. Už jo iš aukštumos šlaito trykšta šaltinis, kurio vandenį žmonės vartojo akių ligoms gydyti. Tarp šaltinio ir akmens kalvos viršūnėje augo Šventasis arba Aukuro ąžuolas (nukirstas 2002 m.). Pasakojama, kad po juo vaidilutės kūreno šventąją ugnį, o žiniai aukojo aukas dievams.

 (Alko k., Imbarės seniūnija)