Lankytinos vietos



Aušros Vartai

Vilnius

Lietuvos žemes puldinėjant totoriams bei šlyjant santykiams su Rusija, Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. suteikė Vilniui privilegiją pastatyti mūrinius įtvirtinimus aplink visą miestą. Sakoma, kad sienos kertinis akmuo buvo padėtas ten, kur kelias vedė į Medininkus, ir toliau - per Ašmeną Minsko link. Pašventinus akmenį, prasidėjo vartų, vėliau pramintų Aušros, statyba. Kada buvo baigtos statyti mūrinės sienos, nėra žinoma, tik jau 1522 m. visas miestas buvo apjuostas mūru.

Vartai, kuriuose dabar yra Gailestingumo Motinos paveikslo koplyčia, pirmą kartą paminėti 1514 m. ir vadinami Medininkų vartais. Pavadinimas Porta Acialis (lot.), Ostra brama (lenk.), t. y. „Aštrieji vartai", pirmąsyk aptinkamas 1594 m. Kodėl šiuos vartus imta taip vadinti - nežinia. Vilniaus apylinkių lietuviai vartojo Ašmens vartų Vartai, kuriuose dabar yra Gailestingumo Motinos paveikslo koplyčia, pirmą kartą paminėti 1514 m. ir vadinami Medininkų vartais. Pavadinimas Porta Acialis (lot.), Ostra brama (lenk.), t. y. „Aštrieji vartai", pirmąsyk aptinkamas 1594 m. Kodėl šiuos vartus imta taip vadinti - nežinia. Vilniaus apylinkių lietuviai vartojo Ašmens vartų vardą. Kai kas spėja, kad tai Ašmenos miesto vardas, kuris buvęs kitakalbių žmonių suprastas pažodžiui (lot. acies - ašmenys) ir išverstas į lotynų bei lenkų kalbas. Nuo kada jie imti lietuviškai vadinti „Aušros vartais" ir kodėl „Aušros" - irgi nežinia. Galbūt toks vartų pavadinimas radosi dėl Švč. Marijos kaip „Aušros žvaigždės" įvaizdžio.

Koplyčia Gailestingumo Motinos paveikslą apglobė ne iš karto. Iš pradžių Švč. Mergelės atvaizdas kabojo vidinėje vartų pusėje nedidelėje nišoje kaip pora išorėje kabančiam „Pasaulio Išganytojui". Abu paveikslai buvo miesto nuosavybė. Paveikslas neturėjo nei tinkamos koplyčios, nei stebuklingiems paveikslams deramų puošmenų. Taip buvo iki Vilniun 1626 m. atsikėlė basieji karmelitai. Jie gavo sklypą vienuolynui ir bažnyčiai statydintis prie Aušros vartų.

Bažnyčią karmelitai statydino ilgai, pašventino tik 1654 m. Šventovė skirta didžiajai ispanų mistikei, dvasinei mokytojai ir karmelitų atnaujintojai šv. Teresei Avilietei. Nuo pat įsikūrimo karmelitų dėmesį sykiu traukė miesto vartuose kabėjęs paveikslas. Vienuoliai rengė prie jo pamaldas, taip skatindami ir miestiečių maldingumą. 1668 m. miesto valdžia pavedė Dievo Motinos atvaizdą globoti karmelitams, o 1671 m. tėvo karmelito Šventosios Dvasios Karolio rūpesčiu paveikslui pastatyta medinė koplyčia. Statybos metu paveikslas buvo laikomas Šv. Teresės bažnyčioje, vėliau iškilmingai perneštas ir įkeltas į koplyčią.

1702 m. Vilnių užėmus švedams, uždrausta viešai garbinti paveikslą ir apskritai rinktis gatvėje. Vaduojant vartus, nukentėjo ir Dievo Motinos atvaizdas - jį perskrodė kulka. 1711 m. sudegus medinei, 1712-1715 m. buvo pastatyta mūrinė, mūsų laikus pasiekusi koplyčia, 1829 m. įgavusi vėlyvojo klasicizmo stilių. Koplyčia buvo statoma taip, kad tikintieji galėtų melstis prie paveikslo gatvėje, nes į koplyčią buvo patenkama iš vienuolyno sodo ir pasauliečiams, ypač moterims, nebuvo leidžiama į ją įeiti. 1828-1829 m. remonto metu šoniniai langai padidinti iki grindų lygio. 1785 m. gatvėje buvo uždrausta pamaldų Aušros vartuose metu prekiauti. Iš visų praeivių, nesvarbu, kokios jie tikybos, reikalauta nuo vartų iki Pociejų koplyčios eiti nepridengta galva.

1844 m. už pagalbą sukilėliams išvarius karmelitus, vienuolynas buvo atiduotas stačiatikiams, o koplyčia perduota diecezinei dvasininkijai. Nuo tada įėjimas į ją tapo atviras. Dar prieš atidarant koplyčią, 1789-1799 m., pagal Pietro di Rossi projektą, maldininkams buvo pastatyta galerija su vidiniais laiptais. Tai klasicistinis dviejų aukštų pastatas su uždara vidinio viršutinio ir atvira apatinio aukšto galerija. Iš pradžių ir viršutinė arkada buvo atvira. 1830 m. remonto metu buvusios medinės baliustrados pakeistos mūriniais parapetais ir angos uždengtos langais, galerijos viduje perstatyti laiptai. Dabar viršutiniame galerijos aukšte įrengti vargonai (anksčiau jie buvo abipus altoriaus), o pati galerija sujungta su koplyčia.

2002 m. vartų ir koplyčios pastatas buvo rūpestingai restauruotas, atskleistos XIX a. uždažytos dekoro detalės.

Paveikslas:

Apie Aušros Vartų Marijos paveikslo kilmę reikšta įvairiausių nuomonių. Jis laikytas net labai senu - sakyta jį esant bizantinę, stačiatikišką ikoną, kurią į Lietuvą 1363 m. atgabenęs didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas. Ši legenda XIX a. davė dingstį rusų valdžiai kėsintis atimti iš katalikų paveikslą. Vis dėlto, bijodama neramumų, svetimųjų valdžia jo nelietė. Naujieji tyrimai rodo, jog paveikslas sukurtas apie 1620-1630 m. pagal XVI a. antrosios pusės Nyderlandų dailininko Martino de Voso pavyzdį, veikiausiai remiantis 1580 m. Thomo de Leu atlikta graviūra.

Paveikslas (200x162x2 cm) tapytas ant iš aštuonių lentų suklijuoto ąžuolinio skydo. Dažų sluoksnis klotas ant labai plono kreidinio grunto sluoksnio (tai būdinga Šiaurės Europos tapybos tradicijai). Tapybos pobūdis leidžia manyti, kad paveikslas sukurtas Vilniuje.

Aušros Vartų paveikslas turtingas prasmių. Jame galima įžvelgti ir Angelo žinios klausančią Mergelę, ir nuodėmingus žmones prie širdies glaudžiančią Gailestingumo Motiną. Aptaisuose vaizduojami saulė, žvaigždės ir pusmėnulis yra Nekaltai Pradėtosios atributai, reiškiantys Dievo malonių perteklių. Aptaisų simbolikos praturtintas paveikslas primena Švč. Mergelės atvaizdų tipą, vadinamą Tota pulchra (pagal Giesmių giesmės 4, 7 žodžius: „Tu visa graži mano mieloji, ir nėra dėmės tavyje"). Švč. Mergelė Marija čia pristatoma kaip naujosios, vien Dievo malone nuteisintos kūrinijos pradžia ir kaip aukščiausias visų krikščionių idealas.

Su Nekaltai Pradėtosios idėja sietinas ir jos gimdytojų šv. Joakimo ir šv. Onos vaizdavimas - jų skulptūros stovi abipus paveikslo tarp altoriaus kolonų. Pasakojama, kad Marijos tėvai, pasiturintys ir pamaldūs žmonės, ilgą laiką buvę bevaikiai, dėl to kentę gėdą. Kartą šv. Joakimas net buvęs išvarytas iš aukojimo apeigų šventykloje ir nusiminęs nenorėjęs eiti namo. Tačiau angelas liepęs jam grįžti pas žmoną, ir netrukus jie susilaukę dukters, kurią nuo kūdikystės lydėję stebuklai. Nuostabi Švč. M. Marijos gimimo istorija - tai nuoroda į Jos išskirtinę padėtį: Dievas nuo pat prasidėjimo momento apsupo Ją ypatinga globa bei malone ir apsaugojo nuo gimtosios nuodėmės suteršties. Marija, Nekaltai Pradėtoji, buvo nuteisinta, atsižvelgiant į būsimą Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir Atpirkimą, todėl Jos gimimas pranašauja artėjantį išganymą, kaip Aušros žvaigždė pranašauja Saulės patekėjimą.

Aptaisai:

Švč. M. Marijos atvaizdas iš pradžių buvo iškabintas be metalo aptaisų. Garbinamus šventųjų paveikslus puošti tauriųjų metalų drabužiais ir vainikais - senaLietuvos ir Lenkijos tradicija, galbūt atsiradusi sekant stačiatikių papročiu. Manoma, kad Aušros Vartų Švč. M. Marijos paveikslas auksuoto sidabro skardomis pradėtas dengti po 1670 m.

Aptaisą sudaro trys skirtingu laiku ir skirtingų autorių kurtos juostos. Pirmoje aptaiso juostoje yra trys 1670 - 1690 m. sukurtos skardos, dengiančios M. Marijos galvą ir pečius. 5 antrosios juostos 1695-1700 m. iškalstytos skardos dengia krūtinę. Antroji juosta nuo pirmosios skiriasi aukštesniu reljefu ir aštresniu gėlių bei lapų piešiniu. Trečioji juosta - tai visą paveikslo apačią dengiančios skardos, sukurtos ne vėliau kaip pirmame XVIII a. trečdalyje. 1993 m., tyrinėjant išvirkščiąją aptaisų pusę, nustatyta, kad specialiai šiam paveikslui buvo kurtos pirmosios ir trečiosios, viduriniosios juostos skardos jam tik pritaikytos.

Iš skardose iškalstytų gėlių žinovai atpažįsta bent dešimties rūšių žiedus. Augmenijos gausa Marijos aplinkoje nėra atsitiktinė: tai nuoroda į Mergelę be nuodėmėskaip į hortus conclusus - uždarą sodą, minimą Giesmių giesmėje (4, 12). Tai senas, iš viduramžių ateinantis motyvas.

Marija vainikuota dviem karūnomis. Apatinė karūna iškaldinta iš vario lydinio, paauksuota, datuojama apie 1700 m. Viršutinė karūnsidabrinė, paauksuota, puošta spalvoto stiklo akutėmis, sukurta apie 1750 m. 1927 m. liepos 5 d. paveikslas vainikuotas popiežiaus Pijaus XI palaimintomis naujomis karūnomis. Tai buvo tikslios senųjų karūnų kopijos, padarytos iš tam reikalui žmonių suaukoto aukso. Aušros Vartų Marijai suteiktas Gailestingumo Motinos titulas. Popiežiaus palaimintų karūnų likimas nėra žinomas - matyt, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jos buvo paslėptos, o vėliau nebežinota, kur jų ieškoti.

Į paveikslo plastinę ir prasminę visumą darniai jungiasi apačioje pritvirtintas didelis pusmėnulio formos votas. Jo kilmę nurodo tik mįslingas įrašas lenkų kalba: „Dėkoju Tau, Dievo Motina, kad išklausei mano prašymus, meldžiu Tave, Gailestingumo Motina, išlaikyk mane savo švenčiausioje malonėje ir globoje. WJJ 1849 metais".

Votai:

Votai - tai tikinčiųjų paaukoti padėkos ženklai. Jie liudija apie Gailestingumo Motinos užtarimu patirtas malones. Daugelis votų labai paprasti - tai širdelės, besimeldžiančių žmonių figūrėlės, akių, rankų, kojų atvaizdai. Pirmas žinomas votas paaukotas 1671 m. Tai turėjusi būti lentelė su stebuklingo įvykio - žuvusio vaiko išgelbėjimo - atvaizdu. Votą sunaikino vienas iš gausių Vilniaus gaisrų. Tačiau turėjo būti ir ankstesnių padėkos ženklų, nes iš pasakojimo apie šį stebuklą aišku, kad užsimušusio berniuko tėvai, puldami pagalbos pas Aušros Vartų Mariją, nepadarė nieko naujo, kas mieste iki tol nebūtų buvę girdėta.

XVIII a. pabaigoje votų buvo tiek, kad basieji karmelitai 1799 m. kaldinamo koplyčios altoriaus antepedijaus (priešakinę altoriaus dalį puošiančio skydo) sidabravimui ir auksavimui galėjo skirti 51 ant altoriaus kabėjusį votą. 1808 m. iš 37 sidabrinių votų buvo padirbdintas pacifikalas koplyčiai. 1810 m. liturginiams indams panaudota net 100 veikiausiai „senų", XVIII a., votų.

Votų vis gausėjo. Jie buvo kabinami jau ne tik šalia paveikslo, bet ir ant viso altoriaus. 1844 m. koplyčios aprašyme tvirtinama, kad prie keturių altoriaus kolonų ant vario skardos pritvirtintų votų yra 306, prikabintų prie altoriaus - 402, įvairių medalikėlių, žiedų ir pan. - 77, iš viso - 785 vienetai. 1856 m. suskaičiuoti 1438 votai. Atlikta tiksli votų registracija nuo 1884 m. iki 1927 m., liudijanti, kad per keturiasdešimt ketverius metus paaukoti 2539 votai. Ypač daug votų aukota sukrėtimų ar karų laikotarpiais (1903-1906 m. ir 1911-1914 m.).

Koplyčios lobyne šiandien saugoma ir atminimo dovanų, daugiausia paliktų iš užsienio atvykusių maldininkų grupių. Tai ne tiek patirtų malonių liudijimai, kiek pagarbos ir atsidavimo Dievo Motinai išraiška. Daugybę votų žmonės paaukojo ne tik patyrę tai, ką savo gyvenime atpažino kaip Gailestingumo Motinos užtarimu įvykusius stebuklus - pasveikimą iš sunkios ligos, nuostabų išsigelbėjimą iš pavojaus ar sunkios gyvenimo padėties. Ne mažiau svarbi ir Aušros Vartuose patiriama dvasinė pagalba ar paguoda - parama dvasios kovoje, artimųjų atsivertimas ar išminties dovana sunkių pasirinkimų metu.

Stebuklingų įvykių aprašymai:

Vilniaus karmelito t. šv. Grigaliaus Hilarijono 1761 m. išleistoje knygelėje, pavadintoje „Reliacija apie Švč. Mergelės Marijos paveikslą, Aušros Vartuose prie Šv. Teresės basųjų karmelitų bažnyčios malonėmis garsėjantį", išliko keli senųjų stebuklų aprašymai. Jie buvo patvirtinti liudytojų, ir, žinoma, malones patyrusieji prie paveikslo pakabindavo votą. Aprašyta ir kitokio pobūdžio nuostabių nutikimų - tai Švč. Mergelės bausmės piktadariams, besikėsinantiems į stebuklingąjį paveikslą ar šventos vietos orumą. Būdinga, kad tai svetimųjų kareiviai, švedai ar rusai.

Štai kelios ištraukos:

„1671 m., kai atvaizdas buvo į pirmąją koplyčią įneštas, dvejų metukų vaikelis iš antro aukšto dėl kažkokio atsitiktinumo ant akmens grindinio taip smarkiai nukrito, kad nuo žemės buvo pakeltas negyvas. Sielvartaujantys tėvai... vaikelį Švč. Mergelei Marijai priešais Aušros Vartų paveikslą pavedė, didžiai pasitikėdami, kad į jų maldavimą tikrai bus atsakyta. Rytojaus dieną vaikelį rado sveikutėlaitį, be mažiausios žalos kūnui ir be menkiausio sumušimo. Už tai dėkodami Švenčiausiajai Motinai, amžinam tokio iškilaus stebuklo atminimui tą stebuklą vaizduojančią tapytą lentelę tu pačių metų gegužės 6 d. koplyčioje pakabino, kuri paskum drauge su koplyčia 1715 m. gegužės 27 d. sudegė."

„1706 m. gegužės 18-ąją pagrįstai pelenų diena pavadintų kiekvienas, kuris tik išvystų Vilnių vos ne visą paverstą pelenais tą dieną, kurią Šventoji Dvasia ugniniais liežuviais savo apaštalus aplankė. Ugnis įsiplieskė per patį vidudienį netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios iš vieno apgailėtino namelio ir daugybę puikių namų, vienuolynų, Dievo šventovių sunaikino, mūsų bažnyčią ir vienuolyną ugnis taip pat iš abiejų pusių užpuolė taip, kad ankštame, kaip ir dabar, kieme kai kurie mediniai statiniai supleškėjo. Bet kai tik iš Aušros Vartų du mūsų vienuoliai, tėvas Šv. Liudviko Zacharijas ir brolis Šv. Teresės Urbonas, stebėdamiesi, kad nejunta jokio sunkumo, Paveikslą išnešė ir padėjo bažnyčioje, tuoj pat ugnis nuo vienuolyno ir bažnyčios atlyžo. Tuo metu Švč. Motina kai kurių maldingų asmenų buvo regėta su didžiu spindesiu stovinti ant mūsų karmelitų bažnyčios."

„1708 m. Maskvos caras Petras Aleksejevičius visai žiemai, nemenkai miestą spausdamas, įsikūrė Vilniuje su visa savo kariuomene. Vienas bedievis karys iš tos kariuomenės, bedieviško pagautas godumo, kažin kaip įsmukęs į Aušros Vartus, ryžosi nuo Švenčiausiojo Paveikslo nuplėšti sidabrinį drabužį. Vos jį palietė šventvagiška ranka, kareivis, Švč. Mergelės nublokštas sienon, ištiško į gabalus. Tas baisingas stebuklas Maskvos kariuomenę taip pergąsdino ir tokią paskatino Švenčiausiojo Paveikslo pagarbą ir godonę, kad daugelis iš jų dalijo išmaldą ir savo papročiu žemai jam nusilenkinėjo... bei uoliai ieškojo paveikslėlių, atvaizduojančių tą Šv. Paveikslą, maža to, sargybiniams, stovintiems vartuose, iš pagarbos Šventajam Paveikslui uždraudė rūkyti tabaką."

Pasakojama, kad švedų armijai 1702 m. užėmus Vilnių, prie visų miesto vartų buvo išstatyta karių sargyba. Okupantai neleidę žmonėms giedoti priešais Aušros Vartų paveikslą, šaipęsi iš Dievo Motinos. Balandžio 14 d., Didžiojo šeštadienio rytą, „vartai, kuriems pajudinti reikėjo dešimt vyrų, patys savaime, Švč. Mergelės Marijos galia buvo išplėšti iš vyrių ir su didžiu trenksmu krito" ant piktžodžiaujančių sargybinių, besišildančių prie vartuose užkurto laužo.

Koplyčia:

Dievo Motinos koplyčia įrengta XVI a. pastatytame Aušros vartų gynybiniame bokšte. Iki koplyčios atsiradimo 1671 m. Švč. M. Marijos paveikslas kabojo nedidelėje vidinės vartų pusės nišoje. Nuo sniego ir lietaus paveikslą saugojo langinės ar durelės, sudarančios beveik kvadratinį stačiakampį. Prieš jas buvo nedidelis prieangėlis, į kurį vedė tiesūs ir siauri laiptai, kad aukojusieji žmonės galėtų čia uždegti lempeles. Vartuose iškabinti Dievo Motinos paveikslai buvo katalikiškų Europos miestų paprotys.

Išorinės sienos nišoje kaip pora Dievo Motinos paveikslui kabėjo Pasaulio Išganytojo paveikslas, vėliau laikytas basųjų karmelitų vienuolyne, paskui - Vilniaus katedroje. Sovietų valdžios nusavintas, buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui, kur jis yra ir dabar.

Čia galite apžiūrėti koplyčią iš vidaus

Pamaldumas Dievo Motinai:

XVII - XVIII a. Vilniuje bent du kartus viena paskui kitą siautė Švedijos ir Rusijos kariuomenės. Lietuvos sostinę taip pat niokojo gaisrai. Būtent po šių antpuolių ir gaisrų nebeliko gotikinio miesto ir Vilnius virto „baroko perlu". Vilniečiai tikėjo, kad jų miestą nuo galutinės pražūties išgelbėjo Aušros vartų Dievo Motinos globa: ji slopino gaisrus ir kaip Senojo Testamento sandoros skrynia negailestingai ištikdavo ją niekinančius priešus.

Aušros vartų Marijos šauktasi ne tik gaisrų ir karų akivaizdoje. Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.) didžioji Lietuvos dalis, o vėliau ir visa Lietuva, su Vilniumi atiteko Rusijai. Trys sukilimai (1794, 1831, 1863 m.) neišlaisvino nei Lenkijos, nei Lietuvos, tačiau rodė nepaliaujamą ryžtą atgauti laisvę. Drauge su persekiojimais po sukilimų augo ir pamaldumas Aušros vartų Dievo Motinai. Šventovė tapo ne tik religinių, bet ir politinių manifestacijų vieta. Čia meldėsi filaretai ir filomatai - slaptos Vilniaus studentiškos draugijos nariai. Lenkiškai rašę XIX a. vilniečiai literatai, svarbūs ir lietuvių kultūrai, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis, Valdislavas Syrokomlė (Liudvikas Kondratavičius) prisidėjo prie Aušros vartų Marijos populiarinimo. Garsus Vilniaus kompozitorius Stanislovas Moniuška parašė šiai šventovei keturias iškilmingas litanijas chorui ir orkestrui.

Aušros vartai pamažu tapo ir lenkų, ir lietuvių kovos už laisvę bei valstybingumą simboliu. Po Pirmojo pasaulinio karo, Vilniaus kraštą įjungus į Lenkiją, abiejų tautų keliai kuriam laikui išsiskyrė. Aušros vartų Mariją imta vadinti Rytinių Lenkijos sienų globėja. Popiežius Pijus XI, sergėdamas abi tautas nuo dar didesnio susipriešinimo, nepanorėjo, kad paveikslas būtų vainikuotas Lenkijos Karalienės titulu.

Gausiose ir lenkų, ir lietuvių tremtyse bei emigracijose Aušros Vartų šventovė iškyla kaip prarastos tėvynės simbolis, o pamaldumas jos Dievo Motinai - kaip tautinio tapatumo ženklas ir vilties atrama. Karų, politinių pervartų ir skurdo po pasaulį išblaškyti lietuviai ir buvę Vilniaus krašto gyventojai lenkai rinkosi Ją savo draugijų globėja, meldė Jos globos pabėgėlių stovyklose ir Sibiro tremtyje, kur galėdami steigė Gailestingumo Motinai skirtas bažnyčias. Aušros Vartų lietuvių parapijos įsikūrė Niujorke (JAV) ir Monrealyje (Kanada). Lenkai tokias bažnyčias statėsi ne tik užsieniuose; po Antrojo pasaulinio karo priversti palikti Vilniaus kraštą ir persikelti į Lenkiją, jie norėjo turėti Aušros Vartams dedikuotų bažnyčių (pvz., Varšuvoje), o kai kada statydino net paties vartų pastato kopijas, kaip padaryta 1989 m. viename Radomo vyskupijos miestelyje. 1970 m. Vatikane, Šv. Petro bazilikos požemyje, pašventinta Lietuvių koplyčia, kurios altoriuje - mozaikinis, popiežiaus Pauliaus VI pašventintas Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atvaizdas.

Persekiojimai, prasidėję Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pamaldumo Aušros Vartų Marijai nesunaikino. 1948 m. Vilniuje įkurta slapta lietuvių katalikų savišvietos draugija Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegija, saugumo organų livkiduota 1950 m. Po 1973 m. į atlaidus pradėjo organizuotai keliauti Eucharistijos bičiuliai - nelegalios katalikų jaunimo organizacijos nariai. Vilniaus parapijų jaunimas prie Dievo Motinos paveikslo pasikeisdami kalbėdavo šv. rožinį. 1979 m. lapkričio 16 d. savo pirmąsias veiklos metines čia šventė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Komiteto narius sveikino iš įvairių šalies vietovių suvažiavęs jaunimas.

Po 1990 m., nepriklausomoje Lietuvoje, kaip buvo atgauta ne tik politinė, bet ir visiška religinė laisvė, Aušros vartai tapo daugiau asmeninio pamaldumo židiniu. Tačiau ir šiandien jie išlieka svarbūs kaip dvasinės atsparos vieta vartotojų ideologijos ir vertybių sumaišties paliestame pasaulyje. plaukiantys iš kaimyninių šalių atvykę maldininkai randa Aušros vartus atvirus visiems, kas ieško Dievo Motinos globos.

Parengta pagal Katalikų interneto tarnybos tekstus, skirtus Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektui.

Vilniaus Šv.Teresės parapija
Adresas: Aušros vartų g. 14, 01303 Vilnius

Koordinatės 54.674261, 25.289522

https://www.ausrosvartai.lt
El.p. rastine@ausrosvartai.lt
Tel. +370 5 212 35 13

Ostra Brama

Wilno

Na początku XVI wieku wilnianie zwrócili się do wielkiego księcia litewskiego Aleksandra z prośbą, by pozwolił otoczyć miasto murem. W tamtym okresie na ziemie litewskie często najeżdżali Tatarzy, zaś stosunki z Rusią zaczynały się psuć. Przywilejem z 1503 r. Aleksandr rozkazał otoczyć miasto Wilno murowanymi umocnieniami. Jak powiadają, kamień węgielny położono w miejscu, gdzie trakt prowadził do Miednik i dalej - przez Oszmianę w stronę Mińska. Po poświęceniu kamienia rozpoczęła się budowa bramy, którą później nazwano Ostrą. Nie wiadomo, kiedy dokładnie zakończono tworzenie umocnień, ale już w 1522 r. całe miasto było opasane murem.

Brama, w której dziś znajduje się kaplica Matki Miłosierdzia, po raz pierwszy została wspomniana jako Brama Miednicka w 1514 r. Nazwa Porta Acialis (łacińska), czyli Ostra Brama po raz pierwszy pojawiła się w 1594 r. Do dziś nie wiadomo, dlaczego zaczęto ją tak nazywać. Litwinie z okolic Wilna nazywali ją Bramą Ostrza (lit. Ašmens vartai). Niektórzy domyślają się, że jest to związane z nazwą miasta Oszmiany.(lit. Ašmena), którą tłumaczono wtedy na inne języki dosłownie ( lac. acies, lit. ašmenys - ostrza).Tak dostała się ona do polszczyzny i łaciny. Od kiedy i dlaczego zaczęto tę bramę po litewsku nazywać „Bramą Jutrzenki" ( Aušros) - też nie wiadomo. Taka jej nazwa mogła powstać jako porównanie Św. Maryi do Gwiazdy Zarannej, czyli Jutrzenki.

Nie od razu obraz Matki Miłosierdzia uczczono kaplicą. Początkowo wizerunek Najświętszej Maryi Panny wisiał w niewielkiej niszy po wewnętrznej stronie bramy, do pary ze Zbawicielem Świata na zewnętrznej ścianie. Obrazy byli własnością miasta. Obraz nie miał żadnej kaplicy ani ozdobień godnych cudownemu obrazu.Tak było do 1626 r. , kiedy do Wilna przybyli karmelici bosi. Uzyskali oni przy Ostrej Bramie działkę na budowę klasztoru i kościoła.

Kościół budowali bardzo długo, by w końcu konsekrować go w 1654 r. Świątynia jest pod wezwaniem wielkiej hiszpańskiej mistrzyni duchowej i odnowicielki zakonu karmelitów - św. Teresy z Avily. Wizerunek Matki Boskiej od samego początku zwrócił uwagę karmelitów: oni przy nim organizowali nabożeństwa, w ten sposób pobudzając pobożność mieszczan. Dopiero w 1668 r. władze miejskie oficjalnie powierzyły karmielitom opiekę nad wizerunkiem Matki Boskiej, a w 1671 r. staraniem karmelity o. Karola od św. Ducha wzniesiono dla niego drewnianą kaplicę. Podczas budowy obraz był przechowywany w kościele św. Teresy, później został uroczyście przeniesiony i umieszczony w kaplicy.

Po tym, jak w 1711 r. spłonęła drewniana kaplica, zbudowano murowaną, która pozostała do naszych czasów. W 1829 r. nabrała ona cech późnego klasycyzmu. Kaplicę zbudowano tak, by modlący się przed obrazem wierni mogli znajdować się na ulicy. Do kaplicy można było wejść tylko ze strony ogrodów klasztoru, świeccy, szczególnie kobiety, nie mieli do niej wstępu. W czasie remontu w latach 1828-1829 powiększono okna boczne aż do poziomu podłogi. W 1785 r. był zakazany handel uliczny w czasie modłów w Ostrej Bramie.Wymagano poza tym od pieszych, bez względu na ich wyznanie, by od bramy aż do kaplicy Pociejów chodzili bez nakrycia głowy.

W 1844 r. za pomoc powstańcom, karmelitów wygnano. Budynek klasztoru oddano prawosławnym, a kaplicę przekazano duchowieństwu diecezjalnemu. Od tego czasu wstęp do niej został otwarty. Jeszcze przed otwarciem kaplicy, w latach1789-1799 dobudowano według projektu Pietro de Rossi galerię z wewnętrznymi schodami dla wiernych. To klasycystyczna, piętrowa budowla z zamkniętą górną galerią i otwartą dolną. Początkowo także górna arkada galerii była otwarta. Podczas remontu w 1830 r. stare drewniane balustrady zamieniono na murowane parapety, a otwory przeszklono. Wewnątrz galerii wzniesiono schody. Teraz w górnej galerii stoją organy ( wcześniej znajdowały się one po obu stronach ołtarza), a sama galeria połączona jest z kaplicą.

W 2002 r. budynek bramy i kaplicy był odrestaurowany.

Obraz Matki Boskiej:

O pochodzeniu obrazu Matki Boskiej w Ostrej Bramie krążą różne opinie. Przez niektórych uznawany był nawet za bardzo starą, bizantyjską ikonę prawosławną, którą w 1363r. na Litwę miał sprowadzić wielki książe Olgierd.Ta legenda stała się w XIX w. pretekstem dla Rosjan do prób odebrania obrazu katolikom. Jednak, w obawie przed zamieszkami, obca władza nie tknęła malowidła. Badania wykazały, że obraz powstał ok. 1620-1630 r. Jego pierwowzorem była praca holenderskiego artysty Martina de Vosa, oparta na grawiurze Thomasa de Leo z 1580 r.

Obraz ( 200x162x2cm) namalowany jest na ośmiu deskach dębowych. Farbę nałożono na cienką warstwę gruntu kredowego, co jest typowe dla północnoeuropejskiej tradycji malarskiej. Charakter wykonania obrazu wskazuje, że powstał on w Wilnie.

Obraz ostrobramski zawiera w sobie wiele znaczeń. W wizerunku Maryi można zobaczyć Dziewicę, słuchającą zwiastowania anielskiego, także Matkę Miłosierdzia, tulącą do serca grzeszników. Wykute w metalu słońce, gwiazdy i półksiężyc są atrybutami Niepokalanie Poczętej, oznaczającymi bezmiar łask bożych. Wzbogacony symboliką wykutych elementów obraz przypomina typ wyobrażeń Maryi nazywany z łaciny Tota pulchra ( „cała piękna", z Pieśni nad pieśniami 4,7). Najświętsza Dziewica Maryja jest tu przedstawiona jako początek nowego stworzenia, usprawiedliwionego jedynie dzięki Łasce oraz jako najwyższy ideał chrześcijański. Z motywem Niepokalanie Poczętej wiążą się postacie Jej rodziców - św. Joachima i św. Anny. Ich rzeźby stoją po obu stronach ołtarza między kolumnami.Według legendy rodzice Maryi, ludzie zamożni i pobożni, długo pozostawali bezdzietni, co przyniosło im wielki wstyd. Pewnego razu św. Joachim został nawet wypędzony ze świątyni ofiarowania i - zafrasowany - nie chciał iść do domu. Jednak ukazał mu się anioł, który kazał wracać do żony; wkrótce zaś doczekał się córki, którą od dzieciństwa otaczały cuda.Cudowna historia narodzenia Maryi jest wskazaniem na jej wyjątkową sytuację duchową: Bóg od samego momentu poczęcia otoczył ją szczególną opieką i łaską oraz ochronił od zmazy grzechu pierworodnego.Maryja jako Niepokalanie Poczęta dostąpiła usprawiedliwienia ze względu na przyszłe wcielenie Syna Bożego i dokonane przez niego odkupienie, dlatego jej narodzenie zapowiada nadchodzące zbawienie, tak jak jutrzenka zapowiada wschód słońca.

Ozdabianie świętego obrazu:

Początkowo wizerunek Najświętszej Maryi Panny nie miał pozłacanej sukienki. Ozdabianie świętych obrazów szatami i koronami wykonanymi ze szlachetnych metali jest starą tradycją i na Litwie, i w Polsce. Liczy się, że obraz Matki Boskiej w Ostrej Bramie zaczęto pokrywać srebrnymi pozłacanymi blachami po 1670 r.

Można wyróżnić trzy ich części, wykonane w różnych okresach. Pierwszą stanowią trzy płyty z lat 1670-1690, kryjące głowę i ramiona Maryi. Druga składa się z pięciu płyt zakrywających gors i jest datowana na lata 1695-1700. Różni się od pierwszej wyższym tłoczeniem i surowszym, ostrzejszym obrazowaniem kwiatów i liści. Trzecia część to blachy pokrywające cały dół obrazu, powstałe nie później niż na początku lat trzydziestych XVIII w. W czasie badań przeprowadzonych w 1993 r. stwierdzono, że tylko pierwszą i trzecią część okrycia blaszanego wykonano specjalnie dla tego obrazu, część środkowa została tylko do niego przystosowana.

Na blachach wykute zostały motywy z kwiatów, wśród których znawcy rozpoznali co najmniej dziesięć gatunków roślin. Obfitość roślinności w otoczeniu Matki Boskiej nie jest przypadkowa: przedstawia ona Maryję jako hortus conclusus - „ogród zamknięty", wspomniany w Pieśni nad pieśniami (4, 12). To jest stary średniowieczny motyw.

Maryja ukoronowana jest dwiema koronami. Dolna korona, miedziana i pozłacana, powstała około roku 1700. Górna wykonana została około roku 1750 z pozłacanego srebra i ozdobiona oczkami z kolorowego szkła. 5 lipca 1927 r. obraz ukoronowano nowymi koronami poświęconymi przez papieża Piusa XI. Były one wiernymi kopiami starych koron, wykonanymi ze złota ofiarowanego na ten cel przez wiernych. Maryi z Ostrej Bramy nadano tytuł Matki Miłosierdzia. Los poświęconych przez papieża koron jest nieznany. Prawdopodobniej na początku drugiej wojny światowej zostały ukryte, a później nie dało się ustalić, gdzie ich szukać.

Z całością plastyczną i treściową malowidła dobrze komponuje się wotum w kształcie półksiężyca, umieszczone w dole obrazu. O jego pochodzeniu świadczy tylko napis po polsku: „Dzięki Tobie składam Matko Boska za wysłuchanie próśb moich, a proszę Cię Matko Miłosierdzia zachowaj mnie nadal w łasce i opiece Swojej Przenajświetszej WJJ 1849 roku."

Wota:

Wota - to ofiarowane przez wiernych znaki wdzięczności, które świadczą o łaskach otrzymanych za wstawiennictwem Matki Miłosierdzia. Większość z nich przypomina - serduszka, figurki modlących się ludzi, ich oczy, ręce, nogi. Najstarsze wotum, o jakim wiadomo, zostało ofiarowane w 1671 r. Miała to być tabliczka, na której przedstawiono cudowne wydarzenie - uratowanie zmarłego dziecka. Wotum zniszczył pożar w Wilnie, jednak z pewnością takie oznaki wdzięczności wiernych były ofiarowywane także wcześniej. Z przekazu o tym cudzie wynika, że rodzice tragicznie zmarłego chłopca nie uczynili nic wyjątkowego w mieście, biegnąc po ratunek do Ostrobramskiej Matki Boskiej.

Już w XVIII w. wotów było tyle, że karmelici bosi w 1799 r. mogli przeznaczyć 51 wiszących na ołtarzu wotów na posrebrzenie i pozłocenie blachy zdobiącej frontową część ołtarza.W 1808 r. z 37 srebrnych wotów zrobiono pacyfikał dla kaplicy. W 1810 r. na wykonanie naczyń liturgicznych przeznaczono aż 100, najprawdopodobniej starych, XVIII - wiecznych wotów.

Ilość wotów ciągle się zwiększała. Były one czepiane nie tylko obok obrazu, lecz i na całym ołtarzu. W opisie kaplicy z 1844 r. jest mowa o tym, że wotów obok czterech kolumn ołtarza na miedzianej blasze przymocowanych jest 306, obok ołtarza - 406, medalików, pierścieni itp. - 77, wszystkiego naliczono 785 sztuk. Natomiast w 1856 - liczono aż 1438. Dokładny spis za lata 1884-1927 pokazuje, że w ciągu czterdziestu czterech lat złożono 2539 wotów. Najwięcej ich ofiarowano w czasach niepokojów i wojen (1903-1906 i 1911-1914).

W skarbcu kaplicy przechowywane są dzisiaj także dary symboliczne, najczęściej pozostawiane przez grupy pątników z zagranicy. Są one nie tyle wyrazem wdzięczności za otrzymane łaski, ile oznaką czci i oddania się pod opiekę Matce Boskiej. Niewątpliwie liczne wota zostały ofiarowane nie tylko przez tych, którzy doświadczenia swojego życia rozpoznali jako cuda dokonane dzięki wstawiennictwu Matki Miłosierdzia: wyzdrowienie z ciężkich chorób, niezwykłe uratowanie z niebezpieczeństwa czy wyjście z trudnej sytuacji życiowej. Niemniej ważna jest pomoc i pociecha duchowa: wsparcie w walce duchowej, nawrócenie bliskich czy dar mądrości w trudnych decyzjach, których także doświadczali modlący się w Ostrej Bramie.

Opisy cudów:

W opublikowanej w 1761 r. przez karmelitę, o. Hilariona od św. Grzegorza książeczce, zatytułowanej „Relacja o Cudownym obrazie Najświętrzej Maryi Panny"zamieszczono kilka opisów cudów. Były one potwierdzone przez świadków. Zrelacjonowano też innego rodzaju cudowne zdarzenia, kiedy Najświętsza Panienka ukarała złoczyńców próbujących zbezcześcić kaplicę. Charakterystyczne, że zawsze świętokradcami byli obcy żołnierze: Szwedzi lub Rosjanie.

Oto kilka skróconych opisów, wybranych z „Relacji..."ojca Hilariona:

„Trafiło się R.P. 1671 r. , którego był Obraz do pierwszej wprowadzony Kaplicy, że mało lat dwie mające dziecie, z drugiego piątra niejakim przypadkiem, na samego dołu kamienny pawiment tak wielkim upadło szwankiem, że je nieżywe z ziemi podjęto, zasmuceni Rodzice, gdy innego do ratunku opłakanego niemają dziecięcia, Najś. Maryi Pannie przed Jej Cudownym Ostrobramskim polecają Obrazem, z wielką ufnością, że proźby swojej nieomylny otrzymają skutek. Jakoż bynajmniej niezawiedli się w nadziejej swojej. Nazajutrz bowiem bez żadnej na ciele urazy i najmniejszego stłuczenia znaku zdrowiusieńkie dziecie naleźli; za co dzięki czyniąc MATCE Najświętszej, na wieczną tak znacznego cudu pamiątkę, malowaną ten cud wyrażającą w Kaplicy zawiesili tablicę, tegoż roku, maja 6, która potym razem z Kaplicą R.P.1715, dnia 27 maja, ogniem spłoneła"

„Roku Pańskiego 1706, dzień 18 maja każdy nazwałby, kto by tylko oglądał, nieszczęśliwym przypadkiem. Ledwie nie całe Wilno w popiół obrócone w ten dzień, którego Apostołów swoich w ognistych językach Duch Święty nawiedził. Wszczął się ogień w samo południe niedaleko kościoła świętego Mikołaja i z jednego mizernego domku do wielu wspaniałych domów, klasztorów i świątyń Boskich poszło w ruiny. Nasz też kościół i klasztor ze dwóch stron ogień opasał,... ale jak tylko z Ostrej Bramy dwaj zakonnicy nasi, to jest wielebny ojciec Zachariasz od św. Ludwika i wielebny brat Urban od św. Teresy bez najmniejszego ciężaru Obraz wynieśli i w kościele lokowali zaraz ogień od klasztoru i kościoła odstąpił. Pod ten czas też Matka Najświętsza od niektórych pobożnych osób na kościele naszym Karmelitów Bosych w wielkiej jasności widzianą była."

„Roku 1708 Piotr car moskiewski przez całą zimę z niemałym uciemiężeniem Miasta z całym wojskiem swoim w Wilnie konsystencją założył. Jeden zaś z wojska tego bezbożny żołnierz, bezbożną zdjęty chciwością, niejakimści sposobem do Ostrobramskiej Kaplicy wkradłszy się, Najświętszy Obraz ze srebrnej odważył się odzierać szaty, której gdy świętokradzką dotknął się ręką, cudownie od Matki Najświętszej rzucony o mur, roztracony w kawałki został. Ten cud straszliwy moskiewskie wojsko tak przeraził i do tej czci i uszanowania Najświętszego Obrazu pobudził, że wielu z nich jałmużny dawali i według zwyczaju swego pokłony czynili... i o obrazki ten święty Obraz wyrażające starali się. Na warcie w Bramie stojącym nawet tytuń kurzyć ... zakazywali."

Opowiadano, że w 1702 r. po zajęciu Wilna Szwedzi wystawili straże przy wszystkich bramach miasta. Okupanci zabraniali wiernym śpiewać przy Obrazie Ostrobramskim, wyśmiewali przy tym Matkę Boską.. 14 kwietnia w poranek Wielkosobotni „same przez się...drzwi z zawias wzruszone...upadli" na bluźnierców - strażników, grzejących się przy rozpalonym pod Bramą ognisku.

Kaplica:

Kaplica Matki Bożej została założona w XVI w. w ostrobramskiej bramie obronnej. Do jej założenia wizerunek Najświętszej Maryi Panny wisiał w niewielkiej niszy po wewnętrznej stronie bramy. Obraz umieszczony był w mur nieco głębiej do wnęki, wyposażonej w okiennice i drzwiczki, tworzące niemal kwadrat i chroniące jego od śniegu i deszczu. Umieszczanie wizerunków Matki Boskiej na bramach było obyczajem europejskich miast katolickich.

W wewnętrznej niszy do pary z obrazem Matki Bożej wisiał obraz „Zbawiciela Świata, który potem był przechowywany w klasztorze karmelickim, później umieszczony w Katedrze Wileńskiej. W czasach sowieckich obraz przekazano do Litewskiego muzeum sztuki, gdzie się znajduje do dziś.

Pobożność Matce Boskiej:

W wiekach XVII i XVIII miasto Wilno co najmniej dwa razy, jedna po drugiej, zajmowały szwedzkie i rosyjskie armie. Stolicę często opustaszały pożary.Właśnie w wyniku najazdów obcych wojsk i pożarów zniszczeniu uległa gotycka architektura miasta i Wilno stało się „perłą baroku". Wilnianie wierzyli, że miasto od ostatecznego spustoszenia uchroniła opieka Matki Boskiej Ostrobramskiej.Ona gasiła pożary i jak Arka Przymierza karała wrogów, próbujących ją zbezcześcić.

Po ostatnim rozbiorze Rzeczypospolitej Obojga Narodów (1795 r.) większa część Litwy, a później cały kraj wraz z Wilnem dostał się pod panowanie rosyjskie. Trzy powstania (1794, 1831,1863 r. ) nie przyniosły wolności ani Polsce, ani Litwie, ale wyrażały niezłomną wolę jej odzyskania.Wraz z nasiłającymi się po powstaniu represjami wzrastała też pobożność do Matki Boskiej Ostrobramskiej. Świątynia stała się nie tylko miejscem zgromadzeń religijnych. Tu modlili się filomaci i filareci - członkowie tajnych wileńskich zrzeszeń studenckich.

Piszący po polsku literaci wileńscy, np. Józef Ignacy Kraszewski, Juliusz Słowacki, Władysław Syrokomla (Ludwik Kondratowicz), odegrali ważną rolę także dla kultury litewskiej. Oni to przyczynili się swoją twórczością do rozpropagowania kultu Matki Boskiej Ostrobramskiej.Wybitny wileński kompozytor - Stanisław Moniuszko poświęcił ostrobramskiemu sanktuarium cztery uroczyste litanie na chór i orkiestrę.

Ostra Brama powoli stawała się i dla Poliaków i dla Litwinów symbolem walki o wolność i niepodległe państwo. Po pierwszej wojnie światowej Wileńszczyznę przyłączono do Polski, zaś drogi obu narodów na jakiś czas rozeszły się. Maryję Ostrobramską zaczęto nazywać „Strażniczką Kresów". Papież Pius XI, starając się uchronić oba narody od jeszcze większej wzajemnej wrogości, nie zgodził się, by przy koronacji obrazu ostrobramskiego nadano mu tytuł „Królowej Polski".

Wspólnym losem Polaków i Litwinów było doświadczenie deportacji i emigracji dużej części ludności. Świątynia ostrobramska jawiła się teraz jako symbol utraconej ojczyzny, zaś kult Matki Boskiej Ostobramskiej - jako znak rozpoznawczy narodowej świadomości i źródło nadziei. Litwinie i Polacy pochodzący z Wileńszczyzny, a rozproszeni po świecie przez wojny, zamęty polityczne i biedy, obierali sobie Matkę Boską Ostrobramską za patronkę swoich zrzeszeń, wzywali jej opieki w obozach dla uchodźców i na syberyjskich zesłaniach. Wszędzie, gdzie mogli, wznosili kościoły ku czci Matki Miłosierdzia. Litewskie parafie „ostrobramskie" założono w Nowym Jorku (USA) i w Montrealu (Kanada). Polacy wznosili „ostrobramskie" świątynie nie tylko za granicą. Zmuszeni do opuszczenia Wileńszczyzny i przeniesienia się do Polski po II wojnie światowej pragnęli mieć kościoły poświęcone Matce Boskiej Ostrobramskiej (np. w Warszawie). Czasem budowano nawet kopie samej Bramy. W Watykanie, w podziemiach bazyliki św. Piotra, w 1970 r. została poświęcona Kaplica Litewska. W ołtarzu umieszczono mozaikę przedstawiającą Ostrobramską Matkę Miłosierdzia. Poświęcił ją papież Paweł VI.

Prześladowania wierzących, które nastąpiły w wyniku zajęcia Litwy przez Związek Sowiecki nie zdołały zgasić pobożności do Matki Boskiej Ostrobramskiej. W 1948 r. założono w Wilnie tajne Kolegium Matki Boskiej Ostrobramskiej, które było zlikwidowane w 1950 r. Po 1973 r. na odpust zaczęli w sposób zorganizowany przybywać członkowie Stowarzyszenia Przyjaciół Eucharystii - niezależnej katolickiej organizacji młodzieżowej . Młodzież z parafii wileńskich odmawiała na zmianę różaniec przed obrazem Matki Boskiej. 16 listopada 1979 r. pierwszą rocznicę swojej działalności obchodził tutaj Katolicki Komitet na Rzecz Obrony Praw Wierzących. Członkom Komitetu gratulowała młodzież, która zjechała się tu z różnych zakątków kraju.

Po 1990 r. w niepodległej Litwie, gdy odzyskana została nie tylko wolność polityczna, ale także swobody religijne, Ostra Brama stała się raczej ośrodkiem indywidualnej pobożności. Jednak i teraz pozostaje ona miejscem duchowego oparcia w swiecie zdominowanym przez ideologię konsumpcyjną i chaos wartości. Pielgrzymi, przybywający tu z sąsiednich krajów, znajdują Ostrą Bramę otwartą dla wszystkich, którzy szukają Opieki Matki Boskiej.

Opracowane według tekstów Katolickiej służby internetowej, poświęconych projektowi pielgrzymki Jana Pawła II.

Vilniaus Šv.Teresės parapija
Aušros vartų g. 14, 01303 Vilnius
El.p. rastine@ausrosvartai.lt
Tel. +370 5 212 35 13

Aušros Vartai žemėlapyje