Lankytinos vietos



Giedrys

Utenos r.

32 ha ežeras, telkšantis į Rytus nuo Alaušo ežero., su kuriuo jungia 0,5 km protaka (Alaušos baseinas). Pavadinimas kildintinas iš liet. giedras – „švarus, skaidrus, tyras“. Ilgis 1,2 km, vidutinis plotis 0,27 km, kranto linijos ilgis 3,2 km. Dubuo išgulėtas ledo luisto, didžiausias gylis 11 m, vidutinis gylis 4,1 m, vandens tūris 1,3 mln.m³. Prie ežero įsikūrę Salų ir Ruklių kaimai.

Kranto linija vingiuota, yra daug įlankų. Krantai šiaurėje ir rytuose tokie aukšti, kad žiemomis vaikai nuo kalvelių rogutėmis važinėja, o pietinė įlanka užpelkėjusi ir vasaromis visai neprieinama. Šiaurinėje pakrantėje patogu žvejoti nuo kranto dugninėmis, tačiau nei kelio, nei takelio, visą žūklės mantą iki žūklavietės tenka neštis ant pečių. Ežero perimetru įrengta apie 11 lieptų. Tiems, kurie mėgsta pasyvią žūklę dugninėmis, lieptai pats tas. Pavasarinio polaidžio vandens perteklius nuteka į Lankų ežerą, iš ten – į Alaušo ežero Kazoko įlanką. Nuo Alaušo ežero atskirtas aukštu gūbriu, iki jo pėstute tiesiai vos 500 metrų. Ežere gyvena ešeriai, karpiai, kuojos, lydekos, karšiai. Pietinė įlanka vasaromis ištisai apauga lūgnių ir vandens lelijų lėkštutėmis, o tokiose vietose klesti ir lynai, sidabriniai karosai ir raudės. Ankstyvą pavasarį klumpinės raudės Giedryje šiaurės rytų įlankoje kibo jau kovo pabaigoje. Nepaisant 11 metrų gylio duobės, ežerą galima būtų priskirti karosiniam tipui. Deja, duobės vieta lengvai surandama echolotu, čia žiemoja ežero karpiai ir karšiai. Įžuvintas karpiais, sidabriniais karosais, starkiais, unguriais. Nuo 1981 m. beveik kasmet įžuvinamas lydekų šiųmetukais.

2013 metų tyrimų metu Giedrio ežere sugauta 5 rūšių žuvų – kuojų, plakių, karšių, sterkų ir ešerių. Priekrantėje iki 5-6 m. gylio labai maža lydekų, ir, nors šis vandens telkinys pastoviai žuvinamas lydekomis, jų selektyviais tinklais nesugauta. Galima teigti, kad lydekos pergaudytos, o labai mažas vidutinis ešerių dydis rodo, kad buvo gaudoma ir neleistinais įrankiais.

Giedrio ežere didžiausias santykinis gausumas buvo kuojų ir ešerių (atitinkamai 35,9 ir 25,6 %), tačiau biomasė didžiausia karšių, ji siekia 57 % nuo bendros žuvų biomasės. Iš likusių žuvų išsiskiria tik plakių gausa (20,5 %), tačiau jų biomasė – vos 2,7 %. Plakių gausa rodo, kad labai trūksta plėšrūnų. Žuvų bendrija priekrantėje nevisiškai subalansuota, plėšrūnų vaidmenį atliekantys ešeriai gana smulkūs, nors jų masė ir sudaro 1/3 visų žuvų masės.

Ešerių augimo tempai ežere lėti, karšių pagal ilgį vidutiniai, pagal svorį – lėti. Giedrys, vertinant pagal bendrijos būklę, yra karšinis-sterkinis ežeras. Lydekos, lynai ir raudės tokios retos. Ateityje ežere plėšrūnių vaidmenį turėtų perimti lydekos priekrantėje ir sterkai gelmėje. Tada ženkliai sumažėtų plakių, smulkių kuojų, pagerėtų karšių augimas, nes jiems liktų daugiau maisto. Dominantinė rūšis Giedrio ežere yra ešerys.


WGS: 55.587439227615384, 25.720223791091453
Nuotraukų autorius: Robertas Kiburtas