Lankytinos vietos



Vilniaus universitetas

Vilnius

Vilniaus universitetas, viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, įkurtas 1579 metais. Ilgą laiką būdamas vienintele aukštojo mokslo įstaiga Lietuvoje, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Per daugiau nei 400 metų Vilniaus universitetas išgyveno kilimą, smukimą, atgijimą ir uždarymą. Universiteto istorija labai turtinga ir prieštaringa, neatsiejama nuo Lietuvos valstybės istorijos, atspindinti visus jos dramatiškus tarpsnius.

1579 m. karalius Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privileginį raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 m. Vilniuje įsteigtą jėzuitų kolegiją universitetu. Lyg ir nutolusiame nuo pagrindinių to meto Europos kultūros centrų Vilniaus universitete pakako peno subręsti pažangiausioms mokslo idėjoms. Europoje greitai išgarsėjo Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius poetas M. K. Sarbievijus, žymus oratorius, retorikos meistras Žygima­ntas Liauksminas, pirmosios Lietuvos istorijos autorius A.Vijūkas-Kojelavičius, lietuvių raštijos kūrėjas Konstantinas Sirvydas ir kiti. 1753 m. įkuriama Astronomijos observatorija, viena seniausių Europoje ir seniausia buvusioje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje.

1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, universitetas atiteko valstybinei švietimo ir kultūros institucijai - Edukacinei komisijai. Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos jis pavadinamas Vilniaus vyriausiąja mokykla, o 1803 m. jam suteikiamas "imperatoriškojo" titulas. Tuo metu universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas.

Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime caro Nikolajaus I įsakymu 1832 m. universitetas buvo uždarytas ir neveikė iki 1919 m. Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą, 1919 - 1939 m. čia veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas, kuriame mokėsi ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas. 1939 m. Vilniaus universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus, bet jau 1940 m., Lietuvai tapus Tarybų Sąjungos dalimi, jis buvo pertvarkytas pagal tarybinių universitetų pavyzdį. 1943 m. okupantai vokiečiai uždarė universitetą ir jis vėl atvėrė duris 1944 m. rudenį. Nors ir varžomas tarybinės ideologijos, Vilniaus universitetas plėtėsi ir stiprėjo, jame susiformavo tarptautiniu mastu pripažintos mokslinės mokyklos, subrendo daug iškilių asmenybių.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patvirtintas Universiteto statutas, grąžinęs jam autonomiją.

Daugiau informacijos rasite leidinyje  „Universitas Vilnensis 1579–2004“.

 

Universiteto rūmai

 

Universiteto rūmai pradėjo formuotis XVI a. vyskupo jurisdikcijoje, mūriniais namais užstatytame kvartale, kurį rėmina keturios Vilniaus gatvės: Universiteto (buvusi Vyskupų), Šv. Jono, Pilies ir Skapo.

Universiteto rūmų ansamblio meninės formos atspindi pagrindinius Lietuvoje vyravusius architektūros stilius: gotiką, renesansą, baroką, klasicizmą.

Per keturis šimtmečius ne kartą keitėsi Universiteto pastatų paskirtis, planai ir architektūros formos. Senuosiuose Universiteto rūmuose įsikūrę Istorijos, Filologijos ir Filosofijos fakultetai, Užsienio kalbų institutas, Universiteto biblioteka, rektoratas.

1985 m. už paminklų apsaugą Vilniaus universitetui įteiktas Europos aukso medalis.

Vilniaus universiteto pastatų ansamblis atstovauja Lietuvai Briuselio parke „Mini Europa“.

Dabartinį Universiteto rūmų ansamblį sudaro 13 kiemelių su 13 pastatų, turinčių po kelis korpusus, taip pat Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė.

 

Šv. Jonų bažnyčios varpinė

 

Aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas (68 m.), iš kurio atsiveria miesto panorama. Varpinės architektūroje susipina renesansas ir vėlyvasis barokas. Į varpinę galima pakilti moderniu liftu.

 

Arkadų kiemas

 

Tai arkomis atskirta Simono Daukanto kiemo dalis. Buvę gyvenamieji ir ūkiniai pastatai fasadu atgręžti į S. Skapo gatvę. XVI a. mecenatai dovanojo šiuos namus nepasiturinčių studentų bendrabučiams įrengti. Kiemelis naudotas kameriniams studentų teatro spektakliams po atviru dangumi. Arkados atstodavo dekoracijas vaidinant antikines pjeses, o žiūrovai galėdavo gėrėtis žvaigždėtu dangumi.

Nedidelis ir jaukus Arkadų kiemelis susiformavo XIX a., kai buvo sujungti du Skapo gatvės namai, kurie 1815 m. atiteko universitetui. Tarpiniame neišlikusiame korpuse veikė gimnazija. 1832 m. pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą čia buvo įrengti butai uždaryto universiteto patalpose įsikūrusios gimnazijos mokytojams. Kiemelį juosiančiuose pastatuose šiuo metu yra Užsienio kalbų institutas, Filologijos fakulteto katedros, Orientalistikos centro auditorijos. Arkadų kiemeliui jaukumo teikia santūrūs skulptoriaus Juozo Kėdainio iškalti metaliniai vartai į S. Skapo gatvę, atsiradę universiteto 400 metų sukakties proga. Kiemelis suremontuotas ir sutvarkytas 1974 m.

 

Bibliotekos kiemas

 

Bibliotekos kiemas yra vienas seniausių, susiformavęs XVI a. pabaigoje kartu su Observatorijos ir Didžiuoju kiemu. XVII–XVIII a. tai buvo uždaras ūkinis universiteto kiemas. Jo gilumoje kyla monumentalus trijų aukštų universiteto bibliotekos rūmų fasadas, vienas seniausių ansamblio pastatų. Jo apatiniame aukšte buvo jėzuitų vienuolyno refektorius. Dešinėje – astronomijos observatorijos korpusas, seniausia universiteto ansamblio dalis. 1978 m. atidengti gotikiniai dviejų aukštų šio namo fasadai iš Universiteto gatvės pusės. Pagrindinė pastato puošmena – piliastrai su matematiniais ir astronominiais prietaisais. 1964 m., minint Kristijono Donelaičio 250-ąsias gimimo metines, Bibliotekos kiemo nišoje iškilo skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtas paminklas mūsų grožinės literatūros pradininkui. Pastato rytiniame kampe yra centrinis įėjimas į Vilniaus universitetą, o kairėje – bibliotekos paminklinės durys, skirtos pirmajai lietuviškai knygai.  

 

Bursų kiemas

 

Kadaise čia stovėjo Ambraziejaus Beinarto ir Jono Mikalojaus Korsako bursos, skirtos neturtingiems studentams, o iki XIX a. pradžios – ir Vilniaus katedros muzikantų namai. 1801 m. nutarta sujungti abi bursas. Beinarto bursa ir kantorių namai nugriauti ir pastatytas naujas trijų aukštų pastatas su uždaru kiemu ir įvažiavimu iš Vyskupų (dabar Universiteto) gatvės pusės. XIX a. pabaigoje visi namai buvo perstatyti, o XX a. pradžioje į pastatą įvestas vandentiekis ir kanalizacija. Namuose buvo nuomojami butai.

Po rekonstrukcijos 2005 m. pavasarį čia įsikūrė Filosofijos fakultetas. Kiemelio viduryje pasodintas bukmedis – karališkasis medis, kuris jau tampa fakulteto istorijos dalimi.

 

Mikalojaus Daukšos kiemas

 

Iš Bibliotekos kiemo pasukę siauru skliautuotu perėjimu su vartais, patenkame į nedidelį kiemą, dabar vadinamą Mikalojaus Daukšos – pirmosios XVI a. pabaigoje Vilniuje išleistos lietuviškos knygos rengėjo – vardu. Kiemas susiformavo XVIII a. viduryje. XVII a. pastatytas pietinis korpusas, o apie XVIII a. vidurį – dviejų aukštų vakarinis korpusas ir vieno aukšto šiaurinis bei rytinis korpusai, kur įrengtos arklidės ir vežiminė. 1803 m. virš pietų ir vakarų korpusų užstatyti tretieji aukštai. Šis kiemas anksčiau vadintas Malkų, arba Juoduoju. Iš senųjų pastatų planų galima spėti, kad XVIII a. pradžioje pietinio korpuso trečiajame aukšte buvo rektoriaus Vladislovo Daukšos, o pirmajame aukšte – akademijos prefekto butas. Po XVIII a. pabaigos rekonstrukcijos triaukščiame vakariniame korpuse įrengta nemažai profesorių butų. Dabar pagrindiniai kiemo korpusai priklauso Istorijos fakultetui.  

 

Didysis kiemas

 

Tai puošniausias kiemas visame ansamblyje. Jame dominuoja Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė. Pastaroji yra aukščiausias senamiesčio pastatas. XVI–XVII a. šis kiemas vadintas Akademijos, vėliau – P. Skargos kiemu. Jį sudaro skirtingų laikotarpių pastatai, barokinės stilistikos suvienyti į dinamišką erdvę. Šiaurinis ir vakarinis korpusai – vieni seniausių. Juose buvo auditorijos, salė ir gyvenamieji kambariai profesoriams, studentams, aptarnaujančiam personalui. Šv. Jonų bažnyčios pamatai padėti dar XIV a., o varpinė iškilo XVII a. Tuomet galutinai susiformavo ir Didysis kiemas. Jo galerijose įamžinti universiteto steigėjai, mecenatai, įžymūs mokslo vyrai. Spalvotose fasado piliastrų freskose matome universiteto herbą, vyskupo Valerijono Protasevičiaus, karvedžio Karolio Chodkevičiaus, karalių Augusto II Stipriojo ir Stanislovo Augusto Poniatovskio portretus. 2011 m. atidengtos visos išlikusios šiaurinio sparno figūros ir ornamentai. Didžiajame kieme vykdavo ir tebevyksta daug iškilmingų švenčių, koncertų, festivalių.  

 

Lauryno Gucevičiaus kiemas

 

Kai 1775 m. Edukacinė komisija įsigijo į rytus nuo M. K. Sarbievijaus kiemo esantį namą, universiteto rūmų kompleksas prasiplėtė iki Pilies gatvės. Po XIX a. perstatymų šioje vietoje susiformavo uždaras puikios akustikos kiemas. Jis pavadintas universiteto profesoriaus Lauryno Gucevičiaus vardu. Kiemo pastatuose buvo įkurta Lietuvos artilerijos kadetų mokykla, kurioje matematikos, topografijos ir fortifikacijos paskaitas skaitė L. Stuoka-Gucevičius. Ant šiaurinio korpuso sienos pritvirtinta jam skirta memorialinė lenta, kurią sukūrė skulptorius Konstantinas Bogdanas. Kiemas restauruotas 1971–1973 m. pagal architektės Eugenijos Urbonienės projektą. Atkasus ir restauravus gotikinius rūsius, įrengta studentų kavinė „Žaltvykslė“ (dabar restoranas „Aula“), kamerinis teatras. Ilgas, siauras koridorius jungia šį kiemą su Arkadų kiemeliu. Šiuo metu čia įsikūręs Orientalistikos centras, rūsyje veikia studentų teatras.

 

Adomo Mickevičiaus kiemas

 

Tai erdvus kiemas, kurio lygios sienos, suskaidytos monotoniškomis langų eilėmis, susiformavo po XIX a. antrosios pusės rekonstrukcijų. Įvažiavimai jį jungia su Simono Daukanto kiemu ir Pilies gatve. Kiemo rytinis sparnas pats seniausias. XVI a. jo vietoje prie gatvės stovėjo trys namai, XVIII a. antroje pusėje jie buvo sujungti į vieną pastatą. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis 1775 m. jį padovanojo Vilniaus universitetui. 1968 m. restauruojant pastatą atidengtas gotikinis šio namo fasadas iš Pilies gatvės pusės. Pietinis kiemo sparnas statytas XVIII a. pabaigoje. Kiemas skirtas universiteto auklėtiniui, poetui Adomui Mickevičiui atminti. Universiteto architektūrinio ansamblio pastatuose gyveno jo dėdė, pas kurį jis laikinai buvo apsistojęs. Dabar kiemą supantys pastatai – Filologijos fakulteto valdos.

 

Observatorijos kiemas   

 

Tai seniausias universiteto architektūrinio ansamblio kiemas. Jo žemutinių aukštų mūrai siekia XV a. Kiemas susiformavo XVI a., statant patalpas kolegijai, todėl akademijos laikais jis vadintas Kolegijos kiemu. Dabartinę formą įgavo XVII a. pradžioje. Rytinis ir vakarinis sparnas turėjo per visus tris aukštus įstiklintas arkų galerijas, kurios buvo užmūrytos XIX a. antroje pusėje. Kieme XVII ir XVIII a. augo vaistažolės, o jo pietiniame sparne buvo vaistinė, XVIII a. pabaigoje – Lietuvos edukacinės komisijos raštinė, archyvas. Kieme dominuoja senoji astronomijos observatorija su klasicistiniu priestatu. Klasicistinis statinys turi du laibus bokštelius, skirtus astronominiams stebėjimams, ir stiprią smiltainio sieną – dienovidiniam kvadrantui pritvirtinti. Pastatą ties trečiuoju aukštu puošia dorėninio orderio frizas su Zodiako ženklais. Vakarinio korpuso sienoje įmūryta paminklinė lenta astronomui, universiteto rektoriui Martynui Počobutui.

 

M. K. Sarbievijaus kiemas

 

Iš Bibliotekos kiemo, pasukę pro XX a. pradžios metalinius vartus, patenkame į erdvų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kiemą. Prie vakarinio jo sparno, virš vartų, pritvirtinta šiam poetui skirta balto marmuro paminklinė lenta. Pietinis kiemo sparnas turi masyvius dviejų aukštų kontraforsus su nišomis ir perėjimą su aukštyn kylančiais granito laiptais, kurie jungia šį kiemą su Didžiuoju. Virš perėjimo pakabintas varpas, skirtas to paties pavadinimo Vinco Kudirkos redaguoto laikraščio 100-mečiui. Šio pastato paradinė pusė nuo Didžiojo kiemo buvo rekonstruota, o M. K. Sarbievijaus kiemo dalis išsaugojo XVI a. architektūrines formas. Vakariniame sparne – trijų aukštų bibliotekos pastatas. Akademijos laikais šis kiemas vadintas „šeimyniniu“, nes jo šiaurinio ir rytinio sparno pastatai buvo ūkiniai. Šiauriniame korpuse veikė bravoras su salykline, stalių dirbtuvės, šeimyninė, kepykla, svirnai grūdams, arklidės, o rytiniame gyveno kalviai, batsiuviai, siuvėjai, knygrišiai. Panaikinus jėzuitų ordiną, šie pastatai prarado ūkinę funkciją. XIX a. pradžioje rytinį korpusą perstatė architektas Karolis Podčašinskis. Jis visus tris aukštus sutvirtino masyviais klasicistiniais kontraforsais. Dabar šie korpusai naujai restauruoti ir kartu su kieme augančiu beržu priklauso Filologijos fakultetui. 

 

Konstantino Sirvydo kiemas

 

Kiemas pavadintas leksikografo, lietuvių raštijos kūrėjo, vieno pirmųjų lietuvių jėzuitų vardu. Tarp šiaurinio Didžiojo kiemo sparno ir Šv. Jonų bažnyčios yra siauras perėjimas į nedidelį K. Sirvydo kiemą. Tai buvusi Šv. Jonų bažnyčios šventoriaus dalis. Rytinėje dalyje matyti dviejų aukštų šios bažnyčios zakristijos pastatas. Iš vakarų ir šiaurės vakarų kiemą supantys pastatai akademijos laikais turėjo ūkinę paskirtį. XIX a. pradžioje jie perstatyti. Vėliau dalis patalpų priklausė klebonijai, jose buvo miestiečių butai, o po universiteto 400 metų jubiliejaus čia įsikūrė Lituanistikos centras, kurį laiką veikė universiteto fotolaboratorija.

XIX a. pradžioje minėtas pastatas priklausė universiteto profesoriui chirurgui Jokūbui Briotė, atvykusiam iš Paryžiaus ir įkūrusiam Anatomijos muziejų. Kiemas kupinas romantiškos senojo Vilniaus dvasios. Matyt, pamirštas baltas angeliukas čia jau baigia susilieti su senamiesčio architektūra ir gamta.

 

Spaustuvės kiemas 

 

Už pietinio Observatorijos kiemo sparno yra nedidelis, siauras Spaustuvės kiemas. Jis pavadintas pirmosios universiteto spaustuvės, 1575 m. kunigaikščio Radvilos-Našlaitėlio dovanotos universitetui, vardu. Rytinėje šio kiemo dalyje veikė akademijos spaustuvė, o vakariniame korpuse – vaistinė. Į rytus nuo Spaustuvės kiemo, Šv. Jono gatvėje, vietoj 1944 m. nugriauto dviejų aukštų gyvenamojo namo 1970 m. pastatyta trijų aukštų universiteto bibliotekos knygų saugykla. Jos fasade įmūryta jubiliejinė lenta, skirta universiteto bibliotekos 400-mečiui. Ją sukūrė dailininkas Rimtautas Gibavičius. 1999 m. Šv. Jono gatvėje, senojoje universiteto spaustuvės namo sienoje, atidengta paminklinė lenta spaustuvininkui Juozapui Zavadskiui. Šiandien Spaustuvės kiemą juosiančiuose pastatuose įsikūrusios universiteto bibliotekos skaityklos, kabinetai, archyvas. Rūpestingai atidengti negausūs išlikę senosios sienų puošybos fragmentai.

 

Simono Stanevičiaus kiemas 

 

Šis jaukus ir kiek izoliuotas nuo visų rūmų kiemas pavadintas Vilniaus universiteto studento, žemaičių sąjūdžio dalyvio, poeto ir tautosakininko Simono Stanevičiaus vardu. Archyviniuose dokumentuose minima, kad XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje prie Pilies gatvės pastatytas dviejų aukštų gyvenamasis namas. 1672 m. jį perėmė Vilniaus kapitulos kanauninko Ambraziejaus Beinarto įsteigta bursa. XVIII a. namas atiteko Vilniaus katedros kapitulai ir buvo nuomojamas miestiečiams. Pastatai 1748 m. nukentėjo nuo gaisro. XIX a. pradžioje namas suremontuotas, užstatyti abiejų korpusų tretieji aukštai. 1808 m. šiame name veikė cukrainė. Vėliau jame įkurta smuklė. XIX a. viduryje pastatas prijungtas prie universiteto ansamblio. Tarpukariu jame buvo butai. Dabar čia Filologijos fakulteto auditorijos ir kabinetai.