Vilniaus universiteto botanikos sodo istorija
2010. gada 22. martsVilniau universiteto (VU) botanikos sodas įdomus ir kaip paveldo objektas su IV-V a. kapinynu, dvaro pastatais, parku ir tvenkiniais. Senojo dvaro erdvėse vyksta įvairūs kultūriniai renginiai (koncertai, meno parodos). Bet pats botanikos sodas irgi turi turtingą ir savitą istoriją.
Taip jau susiklostė, kad per daugiau nei 200 savo gyvavimo metų botanikos sodas 4 kartus keitė vietą, todėl šiandien mes kalbame apie keturis istorijos laikotarpius.
I vieta - Senamiesčio kiemelis (Pilies g. 22) (1781-1799). 1781 m. botanikas prof. Ž.E. Žiliberas (1741-1814) įsteigė VU botanikos sodas. Jis atvyko iš Gardino, kur dirbo keletą metų ir ten jau buvo įkūręs botanikos sodą. Atvykdamas į Vilnių, jis atsivežė nemažai augalų. Lietuva Europos mokslui buvo "neatrasta žemė", todėl vietinių augalų pažinimas buvo labai svarbus. Tam Ž. E. Žiliberas skyrė daug dėmesio ir įdomesnius vietinius augalus augino botanikos sode. Ž. E. Žiliberas išleido pirmąją "Lietuvos florą" - knygą apie Lietuvos augaliją. Daugiau nei 2 tūkstančių vardų augalams užteko 300 kvadratinių metrų kiemelio. Augalai augo lauke ir medinių konstrukcijų šiltnamyje.
Vaikštinėjant po senamiestį, galima užsukti į šalia "Naručio" viešbučio esantį kiemelį - pirmąją VU botanikos sodo vietą, o pradžių pradžią primena memorialinė lenta ir čia dabartinio sodo darbuotojų pasodinti augalai.
Pilies g. 22 kiemelis
Ž. E. Žilibero pradėtą darbą nuo 1784 m. tęsė žymus gamtininkas ir keliautojas, J. Kuko kelionės aplink pasaulį dalyvis G.A. Forsteris (1754-1794). Jo rūpesčiu 1787 m. botanikos sodui buvo nupirktas žemės sklypas Sereikiškėse (dabar Sereikiškių parkas).
II vieta - Sereikiškės (1799-1842). Botanikos sodo perkėlimas iš Pilies gatvės į Sereikiškes prasidėjo tik 1799 metais. Darbams vadovavo prof. S. B. Jundzilas (1761-1847). Iš Pilies gatvės atgabenta ir pasodinta apie 200 augalų, nemažai augalų atgabenta iš aplinkinių miškų ir pievų, 1801 m. daug sėklų gauta iš Prancūzijos, Lenkijos, padovanojo kunigaikščiai Plateriai. Nuo 1802 m. pradėti leisti auginamų augalų ir surinktų mainams sėklų katalogai. 1806-1807 m. pagal architekto Kado projektą pastatytos didžiosios oranžerijos. Botanikos sodas buvo sumaniai tvarkomas, netrukus suklestėjo ir tapo žinomas už Lietuvos ribų. Tai buvo vienas turtingiausių Rytų Europos sodų. 1824 m. kolekcijose buvo 6565 vardų augalai. 1811 m. prof. S. B. Jundzilas išleidžia knygą "Lietuvos augalų aprašymas", kur minimi ne tik vietiniai, bet ir introdukuoti augalai. Prof. S. B. Jundzilo darbus ir BS tvarkymą nuo 1825 m. tęsė jo sūnėnas prof. J. Jundzilas (1794-1877). Po 1831 m. sukilimo prasidėjo represijos - 1832 m. universitetas uždaromas, botanikos sodas perduodamas Medicinos- chirurgijos akademijos žinion ir vadovaujant S. B. Gorskiui (1802-1864), veikia iki 1840 m. 1841 m. BS pereina generalgubernatoriaus žinion, kas reiškia jo likvidavimą. Augalai išgabenami į Kijevo ir Tartu universitetus arba parduodami. Introdukuotoji augalija po kurio laiko sunyko, botanikos sodas virto parku.
Šiandien vaikštinėdami Sereikiškių parke galime pagal senas litografijas atpažinti kai kuriuos pastatus iš botanikos sodo laikų. Visa kita labai pasikeitė.
Botanikos sodas Sereikiškėse XIX a. pradžioje
III vieta - Vingio dvarvietė (nuo 1919). Beveik 90 metų Vilniuje nebuvo universiteto ir beveik 80 metų - botanikos sodo. Atkūrus universitetą, 1919 m. botanikos sodas buvo įsteigtas 2 ha plote Vingio parko vakarinėje dalyje, Neries upės slėnyje, buvusioje dvarvietėje. Pirmieji augalai pasodinti 1920 m. pavasarį, 1922 m. įkurtas vietinių augalų ir bendrosios sistematikos skyriai, po trejų metų pasodinta kultivuojamų augalų kolekcija, dar po metų įkurtas augalų ekologijos skyrius, įrengti keli vandens baseinai. BS 5 metus vadovavo prof. P. Višnevskis, 1924-1937 m. - prof. I. Tšebinskis, inspektoriumi 1919-1939 m. buvo K. Prošynskis.1926 - 1930 m. pastatytos oranžerijos tropiniams ir subtropiniams augalams eksponuoti, įrengta nedidelė aukštapelkė, pradėti kaupti kalnų augalai. 1931 m. botanikos sodą nuniokojo didelis potvynis, po dešimties metų - prasidėjęs karas (1941-1945). 1940-1949 m. botanikos sodo kuratoriumi buvo prof. A. Minkevičius, o botanikos sodo veiklai karo metais vadovavo asistentas J. Movšovičius. Karo ir santvarkų kaita padarė savo, botanikos sodas pradėjo atsigauti tik po 1954 m., kai jam ėmė vadovauti dr. A. Lučinskienė. Per 20 jos vadovavimo botanikos sodas metų buvo sukauptos turtingos augalų kolekcijos, užtikrinta pavyzdinga jų priežiūra. Lauke augo apie 4000 augalų rūšių ir veislių, šiltnamiuose - apie 900. Lankytojai galėjo susipažinti su vaistinių augalų, augalų biologijos ir sistematikos, gėlininkystės, dendrologijos, pomologijos, daržininkystės, grūdinių ir techninių kultūrų ekspozicijomis. 1962 m. botanikos sodo teritorija padidėjo iki 7,35 ha, 1964 m. pastatyti 3 nauji šiltnamiai. Botanikos sodas buvo gausiai lankomas.
Įėjimas į 1926-1930 m. statytas oranžerijas
Gausėjant VU GMF katedrose specialybių ir vystantis mokslui, botanikos sodo teritorija ir šiltnamiai nebepatenkino vis augančių poreikių, todėl imta dairytis naujo sklypo. Paieškomis rūpinosi rektorius akad. J. Kubilius, GMF dekanas doc. R. Tarvydas, prof. V. Rančelis, doc. V. Raškauskas, BS direktorė dr. A. Lučinskienė. Paskyrus botanikos sodui naują sklypą Kairėnuose, nuo 1974 m. botanikos sode Vingio parke pertvarkytas į Augalų sistematikos ir geografijos skyrių.
IV vieta - Kairėnai. 1974.05.14 botanikos sodui buvo skirtas 150 ha sklypas Kairėnuose, vietovėje su sena dvarviete ir parku. Botanikos sodo kūrimo rūpesčiai 1975-1990 m. gulė ant direktoriaus J. Meidaus pečių. Botanikos sodo projektą rengė Paminklų restauravimo projektavimo institutas (vyr. architektė D. Juchnevičiūtė). Buvo rekonstruojami seni tvenkiniai, įrengiami nauji, tiesiami keliai, remontuojami pastatai, iškeliami gyventojai. Daug padaryta 1991- 2002 metais, vadovaujant direktoriui doc. dr. E. Naviui. Nuo 2002 m. BS vadovauja dr. A. Skridaila. 2003 m. patvirtinta nauja botanikos sodo raidos Kairėnuose programa. Botanikos sodas Kairėnuose pirmą kartą buvo atvertas lankytojams 2000 metais, nuo 2010 metų jį aplankyti galima visais metų laikais.
Vingio dvarvietė (pagal S. Gasparavičienės ir K. Labanausko surinktą medžiagą). Teritorija, vadinama Lukiškėmis, priklausė miestui nuo 1441 m. 1522 m. greta kitų didikų valdų atsiranda ir Radvilų žemės, o dvaras vadinamas Radvilų Lukiškėmis (1522-1593). Čia gyveno Mikalojus Radvila Juodasis, iš čia plito naujas tikėjimas - reformacija ir buvo įkurta viena pirmųjų Lietuvoje reformatų mokyklų. 1593 m. dalis Lukiškių buvo padovanota jėzuitams. Taip vadinamos Jėzuitų Lukiškės tapo intelektualiniu ir kultūriniu centru bei poilsio vieta (1593-1774). Čia vyko Akademijos mokslo laipsnių suteikimo ceremonialai. Vaistažolių daržas minimas nuo 1646 m., iš gydomųjų žolelių padarytos tinktūros, antpilai buvo pardavinėjami jėzuitų vaistinėje. Uždarius Jėzuitų ordiną, 1774 m. rezidencija su žeme parduota Vilniaus vyskupui J.I. Masalskiui, kiek vėliau - P. Zubovui, kol 1801 m. atiteko gubernatoriui L. Benigsenui. Restauruoti rūmai virto puošnia vasaros rezidencija, čia vėl kunkuliavo kultūrinis gyvenimas. Ruošiantis karui su Prancūzija, čia tris mėnesius viešėjo caras Aleksandras I., kur ir sužinojo apie karo pradžią. Prancūzų kariuomenė dvaro pastatuose įrengė karo lauko ligoninę. Po karo dvarą perėmė valstybės iždas. Nuo 1826 m. čia buvo kareivinės, artilerijos mokykla, parako sandėliai. Po 1850 m. įsteigiama ferma, plėtojamas pieno ir kumyso ūkis. 1870 m. nugriauti senųjų rūmų likučiai, bet likę pastatai tvarkomi. 1919 m. Vingio ferma perduodama S. Batoro universitetui botanikos sodui steigti.
Šiandien senuosius laikus primena mūro tvora, keli pastatai, alėja. Rūmų puošnumu galima grožėtis tik senuosiuose piešiniuose.
Vingio dvaras XVIII a.
Kairėnų dvarvietė (pagal K. Labanausko ir J. Valužytės surinktą medžiagą). Rasti žalvario papuošalai ir ginklai byloja, kad žmonių čia gyventa jau IV-VI a.
IV - VI a. Kairėnų pilkapis
Radiniai iš Kairėnų pilkapio
Kairėnų dvaras minimas istoriniuose šaltiniuose nuo XVI a. Pirmaisiais ansamblio kūrėjais laikomi didikai Isaikovskiai, valdę Kairėnus 1596-1689 m. Pastatyti pirmieji rezidencijos pastatai, suformuota dvaro planinė struktūra, nulėmusi tolesnę jo raidą. Vėliau dvarą valdė Sapiegos (dvaras nuomojamas arba užstatomas, buvo garsus vienu seniausiu Lietuvoje popieriaus fabrikų), o 1764-1870 m. - Lopacinskiai. Kairėnai - pagrindinė jų rezidencija. D. Marikonytė-Lopacinskienė ansamblį 1813-1857 m. gerokai pertvarkė: pastatė naujus mūrinius ūkinius pastatus (išlikusius iki mūsų dienų), pertvarkė parką. Senasis popieriaus fabrikas gamino popierių su vandens ženklu Koirani, o malūnai aprūpino Vilniaus miestą gerais kvietiniais miltais. Dvaras tapo svarbiu Vilniaus visuomenės gyvenimo centru: veikė orkestras ir mėgėjų teatras, lankėsi menininkai, vyko ir politinės diskusijos. I.D.P. Lopacinskis buvo vienas iš 1863 m. sukilimo vadų, sukilimui pralaimėjus sekė represijos, giminė buvo išblaškyta. 1870 m. sodybą nusipirko J. Tiškevičius (vystoma tik ūkinė veikla, popieriaus fabrikas pertvarkytas į vinių fabriką, o vėliau uždarytas), 1899 m. - pirkliai Stolypinai. Iš jų dvarą nupirko valstybė ir 1933 m įsteigė psichoneurologinę ligoninę, veikusią iki 1974 m. 1974 m. 150 ha sklypas perduotas Vilniaus universitetui botanikos sodui kurti.
Iki mūsų dienų išliko dvaro kompleksas su paskutinio formavimo etapo (XIX a.) ūkiniais pastatais ir angliško stiliaus parku. Arklidė ir malūnas turi romantizmo bruožų, kiti ūkiniai pastatai - liaudies architektūros bruožų.
Restauruotas buv. Kairėnų dvaro arklidžių fasadas
http://www.botanikos-sodas.vu.lt/lt/apie-mus/istorija
